Michaelis Hardtas yra politikos filosofas ir teoretikas, šiuo metu dirbantis Djuko (Duke) universitete. Bendradarbiaudamas su politiniu kaliniu, aktyvistu ir socialiniu kritiku Toniu Negri, parašė veikalą „Imperija“, kuris dažnai vadinamas „XXI amžiaus komunistų manifestu“. Po kelių metų, 2004 m., pasirodė šios knygos tęsinys „Multitude“ („Daugybė“). 2008 m. pavasarį žurnalo „JUODRAŠTIS” redkolegija kalbėjosi su šių knygų autoriumi.
JUODRAŠTIS: Gal pradėkime nuo „autonominio”, arba kitaip dar vadinamo „eretiškojo”, marksizmo. Kaip susidūrėte su šia srove? Pataisykite, jei mes neteisūs, tačiau Jungtinėse Valstijose, o ir pačioje Europoje, šis „itališkas fenomenas” tiek akademinėje, tiek aktyvistų aplinkoje tapo plačiau žinomas tik per pastaruosius 10 metų.
MICHAELIS HARDTAS: Teisingai pastebėjote, kad itališkos eretiškojo marksizmo versijos, pavyzdžiui, autonominis marksizmas, man bestudijuojant 1980-aisiais JAV buvo beveik visiškai nežinomos. JAV marksistiniame diskurse tuomet dominavo Frankfurto mokyklos analizė, kuri koncentravosi į vartotojiškos kultūros kritiką. Apskritai paėmus, retai kada kalbėta apie subjektyvumą ir darbininkų klasės galią. Kitaip tariant, tyrinėjimai labiau krypo į vartojimą nei į gamybą.
Tuometiniai politiniai JAV judėjimai, atslūgus antiapartheido ir antibranduoliniam judėjimams, daugiausia orientavosi į Centrinę Ameriką – į neseniai iškovojusią pergalę sandinistų revoliuciją Nikaragvoje ir besitęsiančius pilietinius karus Salvadore bei Gvatemaloje. Aš buvau į visa tai įsitraukęs ir pradėjau studijuoti kai kuriuos teorinius autonominio marksizmo tekstus, kaip, beje, ir 1960-ųjų bei 1970-ųjų Italijos darbininkų ir socialinių judėjimų istorines apžvalgas.
Man tai pasirodė be galo patrauklu tiek teoriškai, tiek ir politiškai. Pirmiausia, jų dėmesys, nukreiptas į gamybą, o ne į vartojimą – į darbininkų produktyvumą gamyklose, o kartu ir į platesnę socialinės vertės gamybą, – atrodė duodąs atsakymą, kaip spręsti revoliucinio subjektyvumo problemą. Galima sakyti, jog buvau nusivylęs marksizmu, kuris apsiribodavo dominuojančios kapitalistinės santvarkos kritika, ir troškau pažinti teorines perspektyvas siūlančius alternatyvius projektus. Antra, aš aiškiai supratau mūsų politinės veiklos Centrinėje Amerikoje ribotumą – sakydamas „mūsų”, turiu galvoje mus, jaunus „kovotojus”, kurie norėjo „daryti” revoliuciją. Mes turėjome daug ko pasimokyti iš Centrinės Amerikos revoliucionierių, bet mažai kuo galėjome jiems padėti. Tai buvo kovos forma, sunkiai pritaikoma mūsų visuomenėje, kurios socialinės sąlygos radikaliai skyrėsi. Taigi, skaitydamas apie Italijos judėjimus (nuo 1960-ųjų iki 1970-ųjų, gamyklose ir už jų ribų), maniau randąs kažką gerokai labiau artima tam, kas galėjo įvykti Jungtinėse Valstijose. Tai, aišku, negalėjo būti perkelta į JAV tuojau pat, bet teikė vilčių ateičiai.
JUODRAŠTIS: Kokie buvo M. Tronti, R. Panzieri, T. Negri ir kitų, susibūrusių žurnale „Quaderni Rossi” , pagrindiniai postulatai? Kokios kertinės mintys vyravo tuo metu?
M.H.: Kertinė šių autorių mintis galbūt buvo darbininkų klasės autonomija. Jiems tai reiškė, viena vertus, nepriklausomybę nuo komunistų partijos ir profesinių sąjungų vadovybės. Pavyzdžiui, labai svarbus simbolinis įvykis atsitiko Turine 1962 metais. Profsąjungos lyderiai suderėjo su vadovybe nutraukti streiką prieš darbininkų valią, o darbininkai apgulė profsąjungos būstinę ir ją sunaikino. Taigi autonomijos sampratą galima traktuoti kaip reprezentacijos atsisakymą. Teoriniame lygmenyje tai virto įvairių „klaidingos sąmonės” sampratų atmetimu. Buvo argumentuojama, kad darbininkai sugeba veikti atsižvelgdami į savo interesus ir jiems nereikia sąjungos ar partijos lyderių, kurie padarytų tai už juos.
Kita vertus, darbininkų klasės autonomija jiems reiškė autonomiją nuo kapitalo. Žinoma, kapitalas ir darbininkų klasė tam tikra prasme yra kartu gimę reiškiniai, tarp jų egzistuoja tam tikras dialektinis ryšys – kapitalas sukuria proletariatą, o proletariatas nuolat gamina kapitalą. Tačiau kapitalas, nors ir svajodamas išsivaduoti iš nerimstančių darbininkų, yra tampriai susaistytas su dirbančiųjų klase. Jis negali išgyventi be jos gamybinės galios. O darbininkų klasė, teigė šie teoretikai, išlaiko potencialią autonomiją kapitalo atžvilgiu. Įvairiose darbininkų klasės pasipriešinimo strategijose – streikuose, vilkinime, sabotaže ir taip toliau – jie įžvelgė pastangas išsivaduoti nuo kapitalo. Bet – būtent tai yra esminis momentas – tam, kad darbininkų klasė įgytų autonomiją, reikia, kad ji patirtų radikalią metamorfozę. Pavyzdžiui, minėti teoretikai mėgdavo pabrėžti, jog proletariatas yra revoliucinė jėga kaip tik dėl to, kad jis linkęs panaikinti save kaip klasę (ir galbūt tai pirmoji klasė žmonijos istorijoje, kurios tikslas yra savęs, kaip klasės, sunaikinimas). Tuo būdu darbininkų klasės autonomija kapitalo atžvilgiu neturi nieko bendra su visų visuomenės narių pavertimu darbininkais ir darbininkų bei darbo valdžios įvedimu. Atvirkščiai, jų šūkis buvo ne darbo išlaisvinimas, o išsilaisvinimas nuo darbo!
JUODRAŠTIS: Koks buvo jų tuometinis santykis su Sovietų Sąjungoje ir jos satelituose „statomu” komunizmu?
M.H.: Na, stiprią sovietinės ideologijos kritiką galima įžiūrėti jau šioje autonomijos sampratoje – mažų mažiausiai tokią, kokia jiems buvo suprantama. Jie buvo absoliučiai nusistatę prieš bet kokį stachanovietišką prisirišimą prie darbo ir industrinio progreso. O visų svarbiausia, jie nenorėjo vykdyti jokių paliepimų, kuriuose įžiūrėjo centralizuoto valdymo ir biurokratinio elito dogmatizmą.
Tuo pat metu, bent jau XX a. septintajame dešimtmetyje ir aštuntojo dešimtmečio pradžioje, jiems imponavo tam tikri Lenino galvosenos aspektai ir 1920-aisiais atsiskleidę sovietinės kultūros ir minties elementai. Trumpai tariant, galima pasakyti, jog jie pritarė Lenino mintims apie valstybės panaikinimą, palaikė ir ankstyvuosius sovietinės kultūros kūrybinius eksperimentus.
JUODRAŠTIS: Jūsų knygoje „Imperija”, parašytoje kartu su Toniu Negri, pristatote, jeigu taip galima pavadinti, trijų dalių programą – tai teisė į pasaulinę pilietybę, teisė į garantuotą minimalų uždarbį ir teisė į reapropriaciją. Gal galėtumėte papasakoti apie tai plačiau?
M.H.: Būtų nevisiškai teisinga vadinti tai programa. Siūlydami šias teises, nemanėme esą ypač originalūs. Greičiau tarėmės konstatuojantys akivaizdų dalyką. Tai yra pamatinės sąlygos judėti į priekį.
Norėtųsi pridurti, jog į kiekvieną iš šių elementų mes žiūrime kaip į dabartinės kapitalistinės sistemos tąsos būtinybę, kitaip tariant, manome, jog sistemos reikmės krypsta šių teisių link. Pavyzdžiui, imkime teisę į pasaulinę pilietybę, apie kurią galima būtų galvoti kaip apie laisvos migracijos teisę. Kapitalistiniai diskursai dominuojančioje pasaulio dalyje šiandien yra be galo prieštaringi. Žinoma, egzistuoja ksenofobiniai, rasistiniai, nacionalistiniai elementai, nukreipti prieš užsieniečius, ypač tuos, kurių tamsesnė odos spalva. Tačiau kapitalistai supranta ir tai, kad jiems reikalingi imigrantai, dirbantys už mažesnį atlyginimą. Dominuojančioms šalims imigrantai, jų kūrybingumas ir įvairovė reikalingi ir gilesniame lygmenyje, kurio daugelis kapitalistų neperpranta – tam, kad būtų išlaikoma kultūrinė ir ekonominė dinamika. Noriu pasakyti, jog iškilęs imigrantų poreikis – ne tik transportuojamų vergų, bet ir laisvų, dinamiškų bei kūrybingų imigrantų – visur ir visada sudaro solidų pamatą laisvai migracijai. Mūsų argumentai už teises į garantuotą minimalų uždarbį ir gamybos priemonių reapropriaciją remiasi ta pačia logika.
JUODRAŠTIS: Viename iš savo interviu jūs kalbate apie „santykių globalizavimą”. Gal išplėtotumėte šią mintį?
M.H.: Nuolat bandau išvengti vieno dalyko – nuomonės, kad mes esame nusistatę prieš globalizaciją. Taip, žinoma, mes prieštaraujame dabartinei dominuojančiai globalizacijos formai, tačiau tai nereiškia, jog esame prieš globalizaciją kaipo tokią. Iš tiesų, galėtume net „pažaisti žaidimą” ir sukeisti vietomis priimtas pozicijas, nes tie, kurie sakosi esą už globalizaciją, iš tikrųjų pasisako už laisvo žmonių judėjimo apribojimą ir stengiasi riboti intensyvesnių bei reikšmingesnių santykių tarp gyventojų skirtingose pasaulio šalyse atsiradimą. Globalizatoriai iš tikrųjų stato barjerus. Ir priešingai – mes esame tie, kurie reikalauja gilesnės globalizacijos, pagrįstos laisvais žmonių ir kultūriniais mainais. Štai kokį dalyką bandžiau pabrėžti kalbėdamas apie santykių globalizavimą. (Ar proletarinis internacionalizmas netapo nuostabiu globalizacijos sapnu?)
JUODRAŠTIS: Ką galvojate apie Šiaurės ir Pietų, Pirmojo ir Trečiojo pasaulių skirtį? Kaip tai reikėtų interpretuoti ir perinterpretuoti socialinių judėjimų kontekste?
M.H.: Pirmiausia norėčiau pasakyti, jog globalizacija nepadarė pasaulio vienodo. Tiesa, itin maža kosmopolitų dalis dabar klajoja tarp Paryžiaus, Niujorko ir Šanchajaus. Ir visi mes matome tas pačias televizines „Coca-cola” reklamas. Tačiau vis dar juntamas didžiulis skirtumas tarp gyvenimo Lagose ir Londone, arba San Paule ir Los Andžele. Be to, gyvenimas Maskvoje radikaliai skiriasi nuo gyvenimo 100 kilometrų už Maskvos; netgi viena Pamaskvės vieta nuo kitos, esančios vos už 100 metrų. Antras dalykas, kurį reikėtų pabrėžti, yra tas, kad geografiniai skirtumai, nužymėti dalijimo tarp Šiaurės ir Pietų, Pirmojo ir Trečiojo pasaulio, yra neadekvatūs šiandien egzistuojantiems skirtumams. Mums reikalinga nauja globalinė geografija, galinti „užgriebti” šiuos turto ir galios skirtumus, kurie kartais daug glaudesni ir kartais kur kas žiauresni nei buvo anksčiau.
JUODRAŠTIS: Pakalbėkime apie principą „rezistencija eina pirma galios”. Kaip išvengti kooptacijos pavojų, tykančių mūsų kiekvieną dieną?
M.H. Šį principą galima apibūdinti viena iš Marxo įžvalgų: „kur vyksta streikai – netrukus atsiras mašinos”. Marxas tvirtino, jog nagrinėjant darbininkų klasės kovingumo istoriją, galima parašyti kapitalistinio technologinio vystymosi istoriją. Toliau argumentuojama, kad kapitalas yra fundamentaliai konservatyvus, jis stengiasi kiek įmanoma ilgiau išlaikyti technologinį gamybos planavimą – tol, kol darbininkų maištai padaro jį nepraktišką. Tada kapitalas įdiegia mašinas, kurios pakeičia minėtus darbininkus. Šiuo atveju darbininkų klasės rezistencija prasideda anksčiau nei sukuriama kapitalistinė galia, ir šia prasme rezistencija yra kūrybinis momentas, istorinio vystymosi variklis.
„Imperijos” puslapiuose mes su Toniu (Toni Negri – JUODRAŠTIS), žvelgdami į per pastaruosius 30 metų įvykusius dominuojančių gamybos formų pokyčius, iškeliame hipotezę, paremtą kaip tik šiuo principu. Pirmiausia mes apžvelgiame svarbiausias ypatybes ir sąlygas, charakterizuojančias per pasaulį nuvilnijusius maištus prieš disciplinos visuomenę, kurie savo kulminaciją pasiekė 1960-aisiais. Nykiems gamyklų ritmams šie maištai priešpastatė žmogaus kūrybingumą ir pažinimą. Atmesdami marinančią rutiną, jie pabrėžė emocijų ir intelekto svarbą. Netgi garantuotas, 40 valandų per savaitę, 50 savaičių per metus, darbas, trunkantis visą gyvenimą, už kurį kovojo jų tėvai, jiems atrodė kaip mirties nuosprendis. Aišku, galima sakyti, jog 1970-aisiais prasidėjusios kapitalistinės gamybos transformacijos yra tiesioginis atsakas į maištus – iš šių perimti inovacijos elementai buvo transformuoti į naują gamybinį režimą, paremtą žiniomis, informacija, kūrybingumu ir emocijomis. Tai netgi sunaikino senas teisės į darbą ir darbo dienos trukmės garantijas, kurios tapo be galo lanksčios. Tai, ko reikalavo maištai, besipriešinantys disciplinuojančiam gamyklos režimui, buvo sugerta, baisiai iškraipyta ir paversta nauju išnaudojimo režimu.
Štai čia yra kooptacija, apie kurią kalbate. Bet ši istorija man neatrodo labai tragiška. Tai reiškia, jog mes turime vėl atrasti naujas kovos, nukreiptos prieš naująjį galios režimą, priemones.
JUODRAŠTIS: Kokios šiuo metu yra autonominio organizavimosi galimybės tiems judėjimams, kurie nesileidžia kooptuojami „reprezentacinių struktūrų”?
M.H.: Jūsų klausimas primena vieną mano mėgstamiausių Mario Tronti, apie kurį mes užsiminėme anksčiau, citatų. Jis teigia, kad tęsti kovą yra gana lengva. Viskas, ko reikia – tai šalia tavęs stovintis bosas, kuriam tu pasipriešinsi. Tačiau organizacijos tęstinumas yra sudėtingas ir retai įgyvendinamas dalykas. Vos tik viena ar kita darbininkų organizacijos forma tampa institucija, ji greitai panaudojama kapitalo ar kapitalui tarnaujančio darbininkų judėjimo reikmėms. Esmė ta, jog organizacijos formos turi būti nuolat išrandamos iš naujo, prisitaikant prie esamos situacijos.
Būtų be galo sudėtinga bendrai atsakyti į šį klausimą ar net pasiūlyti organizacinius principus. Paprastai galvoju, jog kur kas naudingiau vietoje klausimo „Ką daryti?” užduoti kitą klausima – „Ką žmonės jau daro?” Visame pasaulyje šiandien egzistuoja begalė pasipriešinimo judėjimų, nukreiptų prieš kapitalistinį viešpatavimą. Galbūt geriausia būtų pradėti nuo jų ir tada pasižiūrėti, kaip juos „pastūmėti” į priekį.
JUODRAŠTIS: Pakalbėkime apie knygoje „Imperija” plačiai vartojamą kategoriją „daugybė” (multitude). Kaip ją apibrėžtumėte?
M.H. Mes formuluojame „daugybę” kaip organizacijos projektą, modifikuojantį tradicines partijos ir darbininkų klasės sampratas. Pabrėžiame, jog „daugybė” yra sukurta iš savitumų, tai yra iš radikaliai skirtingų subjektyvumų, kurie neprivalo susivienyti į homogenišką tapatybę. Joks centralizuotas, vertikalus vadovavimas neturi teisės atstovauti šiai įvairovei.
Tačiau tai nereiškia, kad „daugybė” nėra organizuota, ar kad ji išlieka tiktai fragmentiškų, nenuoseklių subjektyvumų rinkiniu. „Daugybė” greičiau apibūdina demokratines ir horizontalias organizacines strategijas, sukuriančias aiškų ir galingą socialinį subjektą, kuris nesužlugdomas bandant sukurti vientisą tapatybę.
Kitais žodžiais tariant, „daugybė” yra demokratinis organizacijos modelis, kurio pagalba socialiniai skirtumai yra pilnai išreiškiami ir gali tarpusavyje jungtis kuriant bendrus socialinius projektus.
JUODRAŠTIS: „Demokratija“. Ar jums neatrodo, kad šis žodis tapo ganėtinai nuvalkiotas šiuolaikiniame politiniame diskurse?
M.H.: Sakyčiau, kad jis greičiau iškraipytas, nei nuvalkiotas. Tiesa, kuomet JAV prezidentas ištaria: „demokratija ir laisvė”, jis turi omenyje kažką kita ir priešinga tam, ką šie žodžiai reiškia iš tikrųjų. Geriausiu atveju turimi omenyje eiliniai rinkimai, vykdomi renkant kandidatą iš siauro elito rato. Dar dažniau, daugelyje pasaulio vietų tai reiškia Jungtinių Valstijų norų pildymą ir priverstinį visuomeninio turto perleidimą užsienio korporacijoms. Kai kur, išgirdus žodį „demokratija“, iš tikrųjų visai nebloga mintis būtų pradėti bėgti, nes gali būti tikras, kad tuojau ims kristi bombos.
Tačiau „demokratija“ nėra vienintelis iškraipytas terminas mūsų politiniame žodyne. Argi „komunizmas” nebuvo dar labiau iškraipytas? Žmonės, šiandien tardami žodį „komunizmas”, dažniausiai turi omenyje valstybinę kontrolę ir autoritarinį valdymo aparatą, tačiau komunizmas – bent jau ta jo tradicija, kuriai jaučiuosi priklausąs – reiškia visai ką kita! Argi neatsimenate Marxo teksto apie Paryžiaus komuną, arba Lenino knygos „Valstybė ir revoliucija”, kuriuose komunizmas apibūdinamas kaip aukštesnė demokratijos forma, galėsianti panaikinti valstybę?
Taigi kuomet susiduriame su taip iškraipytomis svarbiomis sąvokomis, mes turime rinktis – arba nustoti jas vartoti ir atrasti naujus išraiškos kelius, arba kovoti dėl šių koncepcijų ir užtikrinti, kad jos reikštų tai, ką mes norime, kad jos reikštų. Mano nuomone, „demokratija“ yra pernelyg svarbi sąvoka, kad galėtume palikti ją priešui – jos tradicija yra per daug turtinga ir reikšminga.
2008 m. balandis
Nevalstybinės politikos ir neoficialiosios kultūros žurnalas „Juodraštis“, 2008 m. Nr. 1
