Lorenas Goldneris – Niujorke gyvenantis teoretikas ir aktyvistas, atgaivinęs ir susintetinęs R. Luxemburg ir K. Marxo įžvalgas šiuolaikinio globalaus kapitalizmo kontekste. Jo darbams būdinga radikali dabartinio gyvenimo, politikos, ekonomikos ir kultūros kritika. Daugelį jo tekstų galima rasti tinklalapyje „Break Their Haughty Power”

      Tai, ką mes matome šiandien, yra tiktai kulminacija proceso, prasidėjusio XX a. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje (kaip byloja posakis: „nuo įbrėžimo netoli iki gangrenos“), kurio metu vis didėjanti „nomadinių” dolerių masė, neatitinkanti realios pasaulinės ekonomikos turto vertės, yra mėtoma aplinkui nelyg karšta bulvė, o centriniai bankai nuolat viliasi atrasti už save didesnį kvailį, kuris įsigytų šiuos dolerius ir lauktų, kada gi pagaliau įvyks defliacija.

      Centriniai Azijos bankai (Kinijos, Japonijos, Pietų Korėjos ir Taivanio) šiuo metu laiko daugiau nei 2 trilijonus šių „nomadinių” dolerių, tikėtina, jog šiais metais vien tik Kinijoje jų padaugės iki 2 trilijonų.

      Šiuos dolerius, kurie reprezentuoja neatgaunamas skolas, kylančias visų pirma iš 50 metų besitęsiančio Amerikos chroniško mokėjimų balanso deficito, galime pavadinti „fiktyviu kapitalu”. Išnagrinėjus šią koncepciją, atsiduriame pačioje pastarųjų 50 metų kapitalistinės istorijos šerdyje ir kartu atskleidžiame nesaugią savo pačių dabartį.

      Tolesniais samprotavimais bus bandoma parodyti, kad fiktyvus kapitalas nėra kažkokia tolima ekonominė koncepcija, ji veda tiesiai prie esminių šiandienos politinių klausimų ir, visų svarbiausia, – prie tų klausimų, su kuriais susiduria tarptautinis kairysis judėjimas.

      Imperializmas ir superimperializmas

      Maždaug prieš 90 metų V. I. Leninas parašė knygą „Imperializmas”(1916), kurioje bandė paaiškinti I-ojo pasaulinio karo ištakas, apgailėtinos (su keliomis garbingomis išimtimis) socialistinių partijų 1914 m. kapituliacijos priežastis ir atsakyti į klausimą, kodėl karo metu šios partijos teikė „socialinę ir patriotinę” paramą savo šalių buržuazijai. Knygos autorius vaizdžiai parodė pasaulinėje ekonomikos arenoje vykstančią monopolinio kapitalo ir milžiniškų kartelių kovą dėl planetos kontrolės. Politinė Lenino analizė (net nežiūrint į jo abejotiną ekonomikos supratimą) atrodo gana įvairialypė: jis įrodinėjo, kad imperialistinės jėgos (t.y. Europa ir JAV, o vėliau ir naujai iškilusi Japonija) ėmė nuolat „eksportuoti kapitalą” (idėja, pasiskolinta iš brito Fabiano Hobsono), kuris negalėjo būti pelningai investuotas kapitalizmo „širdyje”, ir kad viršpelniai, gauti iš šio kapitalo eksporto, padėjo papirkti Vakarų darbininkų klasių „darbo aristokratiją”. Tokiu būdu paaiškinama, kodėl ši „aristokratija” kiekvienoje šalyje prisitaikė prie atitinkamos nacionalinės buržuazijos.

      Ši mažytė knygelė greičiausiai būtų buvusi užmiršta, jei po metų Leninas nebūtų ėmęs vadovauti Rusijos revoliucijai ir prisidėjęs prie Trečiojo (komunistų) Internacionalo sukūrimo. Po Lenino mirties (1924 m.) jo tezės buvo puoselėjamos kaip šventraštis, o jų poveikis, daromas per tarptautinę stalinizmo įtaką, nusitęsė ištisus dešimtmečius.

      Iš esmės Leninas mėgino nevykusiai nuginčyti savo amžininkės revoliucionierės Rozos Luxemburg anksčiau parašytą darbą „Kapitalo kaupimas” („Die Akkumulation des Kapitals”, (1913), kuris kur kas labiau pagrįstas Marxo idėjomis nei Lenino pamfletas. Luxemburg argumentavo, kad imperializmas išreiškė kapitalizmo bandymus panaudoti „primityviojo kaupimo” (Marxo terminas) strategiją – išplėsti „plėšikavimą”, kuris būtinas kapitalizmui, kad kompensuotų jo paties vidinės dinamikos sukurtą nestabilumą. Analitinėse Luxemburg išvadose pažymima, kad prekės ir įrengimai, kuriuos kapitalizmas eksportavo augančiam kolonijiniam pasauliui bei „centrinio regiono” valstiečiams ir smulkiems gamintojams, iš tiesų buvo iškeičiami į didžiulį neapmokamo turto prieaugį (žr. jos neužmirštamus Amerikos fermerių, Afrikos genčių gyventojų, Egipto ir Kinijos valstiečių plėšimo aprašymus). Tai kapitalizmo plėšikavimo zonos išplėtimas, kuris palietė ir „savą” darbininkų klasę – per mokesčius, kuriuos reikėjo sumokėti už ginklavimosi varžybas, vykusias iki 1914-ųjų metų, kai realus darbo užmokestis nukrito žemiau lygio, reikalingo darbininkų klasės savireprodukcijai. Luxemburg nuomone, darbininkų klasė paties kapitalizmo „viduje“ toli gražu nebuvo „aristokratija”, ji darėsi vis labiau priklausoma nuo didėjančio primityviojo kaupimo, kurį sistema perkėlė ant smulkiųjų nekapitalistinio pasaulio gamintojų pečių. Šie papildomi „plėšikavimo” aspektai kapitalizmo zonos viduje bei išorėje iš tikrųjų priartino fašizmą, kuris po dviejų dešimtmečių pasireiškė Vokietijoje ir kitose šalyse.

      Šie prieš 90 metų įvykę debatai yra itin svarbūs, nes imperializmas vis dar egzistuoja mūsuose, nepaisant tokių postmodernių kairuoliškų figūrų, kaip Hardtas ir Negri (1), išvedžiojimų ar, pavyzdžiui, kur kas griežtesnės ortodoksinio marksizmo mokyklos, susibūrusios apie Paolo Giussiani Italijoje, pareiškimų.

      Nors tai gali pasirodyti pernelyg tiesmuka, tačiau rimta teorinė amnezija ir regresas, kankinantis tarptautinę kairę pastaruosius tris dešimtmečius, verčia trumpai apžvelgti kai kuriuos pastarųjų metų istorijos momentus. Irakas, aišku, kalba pats už save kaip klasikinė imperialistinė avantiūra. Bet žvilgtelėkime giliau pradėdami įžvalgas nuo fakto, kad karinė JAV galia šiandien dislokuota, atvirai arba slaptai, 110-tyje šalių. Pažymėkime ir JAV akcijas, dažniausiai sėkmingas, prieš sukilėlius Lotynų Amerikoje ir Karibuose. Įtraukime ir atvirai ar slaptai JAV paremtas „revoliucijas” Serbijoje, Gruzijoje ir Ukrainoje (JAV ambasadoje Kijeve dirba 750 žmonių). Visa tai neabejotinai susiję su geopolitine strategija, kurios tikslas – Rusijos ir Kinijos pasienio sričių kontrolė, atrodanti kaip klasikinis XIX a. „didžiojo žaidimo“ perdirbinys. Su šia perspektyva Jungtinės Valstijos rėmė NATO plėtrą, įtraukusią daugelį buvusių Varšuvos pakto šalių iki pat Rusijos durų slenksčio. JAV (atsiprašau, turiu omenyje NATO) įsikišo į karus buvusioje Jugoslavijoje ir kariniu požiūriu pasityčiojo iš Serbijos. Visai neseniai JAV bandė visus įtikinti, jog jos pasiūlytos priešraketinės sistemos Lenkijoje ir Čekijoje nekelia jokios grėsmės Rusijai.

      Tuo pat metu Jungtinės Valstijos oficialiai ir neoficialiai pareiškė, jog yra „didžiai susirūpinusios” augančia Kinijos įtaka Afrikoje ir kituose trečiojo pasaulio regionuose, ypač tuose, kurie susiję su nafta. Vakarų ekspertams užteko ižūlumo įspėti Kiniją, esą ji „neteisingai išnaudoja gamtinius Afrikos išteklius”. Didžiųjų galių konkurencija dėl žaliavų Afrikoje, Azijoje ir Lotynų Amerikoje? Ar to jau nebuvo atsitikę?

      JAV yra dislokavusi 35 000 karių Rytų Azijoje, t.y. Pietų Korėjoje, išlaiko svarbias bazes (ir stiprina aljansą) Japonijoje ir karinį jūrų laivyną, pasiruošusį ginti Taivanį, – visa tai vien tam, kad sutvardytų Kiniją, kurią CŽV atvirai įvardija pagrindine JAV varžove netolimoje ateityje.

      Dabartinis JAV dominavimas pasaulinėje naftos gamyboje Artimuosiuose Rytuose – fundamentalus ginklas prieš potencialius varžovus – padiktavo visus JAV žingsnius, pradedant visapusiška parama Izraeliui ar pagalba kurstant prieš Siriją nukreiptą (kokią trumpalaikę!) „Kedrų revoliuciją” (2) Libane, baigiant glaudžiais santykiais su NATO partnere Turkija kaip atsvara Iranui. Mažytėje Persų įlankos šalyje Katare JAV turi daugiau karinės ginkluotės nei bet kurioje kitoje šalyje, išskyrus Vokietiją.

      Kol kas daugiausia apsiribojau tik geopolitine ir karine sritimi. Bet neužmirškime daugiau nei 200 tarptautinių korporacijų, daugelis kurių priklauso amerikiečiams ir sudaro liūto dalį (beje, nuolat didėjančią) visoje pasaulinėje gamyboje.

      Prie viso to galėtume pridėti JAV įtaką, daromą per „tarptautines" institucijas – Jungtines Tautas, Tarptautinį Valiutos Fondą (TVF) ir Pasaulio Banką (PB), iš kurių dvi pastarosios, primesdamos „struktūrinių pertvarkų” programas 100-ui besivystančių šalių, sukūrė daugiau nei 60 „nevykusių” ar „nelabai vykusių” valstybių. Galėtume pridurti ir „faktą”, kad per pastaruosius 30 metų, nepaisant spartaus vystymosi Kinijoje ir Brazilijoje, o visai neseniai – ir Indijoje, ženkliai padidėjo Vakarų pajamų dalis, gaunama iš besivystančio pasaulio.

      Ne paslaptis, kad anksčiau minėtas JAV karinis užmojis, padedantis vykdyti TVF ir PB diktatą, yra ankstesniais laikais plačiai žinomų kanonierių (3) veiklos tąsa XXI amžiuje. Niekur, išskyrus „laisvosios rinkos“ fantazijas, kapitalas neegzistuoja be valstybės ir „specialios ginkluotų žmonių organizacijos“ (taip Engelsas pavadino kariuomenę ir policiją), kurios, reikalui esant, surenka įsiskolinimus valstybei.

      Kai kurie skeptikai klausia: ką reiškia imperializmas, kuomet tokia šalis kaip Kinija, su vidutinėmis 1200 JAV dolerių pajamomis vienam žmogui per metus, paskolina beveik 2 trilijonus dolerių „vienintelei superjėgai“? Tai grąžina mus tiesiai prie Lenino ir Rozos Luxemburg teiginių.

      Puiki Michaelo Hudsono knyga „Superimperializmas” („Super Imperialism”, 1972, naujas leidimas 2002) numato tokį klausimą ir į jį atsako. Hudsonas pademonstruoja, jog nuo II-ojo pasaulinio karo laikų JAV imperializmas iš tikrųjų vystėsi ne pagal Lenino modelį (kuris nebuvo be trūkumų), o ištobulino „imperijos valdymo per bankrotą“ strategiją. 1-2 trilijonai, esantys Kinijos banke, – tai maži žali popierėliai (doleriai ir doleriais išreikštos obligacijos), iškeičiami į realias Kinijos prekes, pagamintas išnaudojant kinų darbininkus. Tuomet šie popierėliai perskolinami „JAV vartotojams“, kad pastarieji galėtų įsigyti šias prekes. Visi pinigai niekada nebus grąžinti, ypač jei JAV strategai gaus tai, ko siekia, ir Kinija revalvuos savo valiutą (nuo 7,8 renminbių už 1 USD) iki trokštamo 4 renminbių už 1 USD lygio, perpus sumažindami šių rezervų vertę. Vieną kitą dalyką apie tai gali papasakoti japonai, kurie patyrė savo turimų dolerių vertės kritimą, kuomet 1971 m. Nixonas panaikino senąją „Bretton Woods sistemą“(4) (nors Kinija puikiai žino, kuo viskas kvepia, ir šias problemas yra aptarusi viešai).

      Tačiau paprasčiausias šiandieninio imperializmo tendencijų išvardijimas adekvačiai neapibrėžia sistemos dinamikos – nei „geopolitiškai“, nei, visų svarbiausia, tarptautinės klasių kovos prasme. Tai, ką mes šiuo metu pergyvename, yra potencialus JAV imperinės „policininko lazdos“ perdavimas Azijai, gana panašus į perėjimą nuo britiškojo pasaulinio dominavimo į amerikocentristinį, kuris vyko1914-1945 metais (o tai sukėlė to meto karus, depresijas ir socialinius neramumus).

      Kaip po I-ojo pasaulinio karo, „subraškėjus“ tuometinei imperinei sistemai, buvo surengta didžiausia pasaulio istorijoje revoliucinė darbininkų klasės ataka, trukusi nuo 1917 iki 1921 m., taip ir šiandien su atsargiu optimizmu galime tikėtis, kad JAV pasaulinė hegemonija „subraškės“ susidūrusi su iškilusia Azija (pokytis, kurio sėkmė toli gražu negarantuota), todėl mes galime tapti dar stipresnės darbininkų klasės atakos liudininkais, tikėkimės, su laimingesne pabaiga.

      Galų gale, lygiai taip pat, kaip XX a. pradžioje pakriko susilpnėjęs pasaulinis britų (ir greta – prancūzų) dominavimas, kuris galiausiai nutrūko ties „silpnąja grandimi“ – Rusija su dvejomis jos revoliucijomis (1905 m. ir 1917 m.), taip ir šiandien trūkinėjanti „žaidimo dėl pasaulio valdymo“ grandinė driekiasi palei Rusijos ir Kinijos sienas, nuo Baltijos iki Korėjos ir Japonijos. Tad visai tikėtina, kad grėsmingai stiprėjančios konfrontacijos tarp Azijos ir JAV akivaizdoje vėl iškils darbininkų klasė, kuri arba triumfuos, arba bus sutriuškinta naujo galingo pasaulinio kaupimo centro.

      Kad išvystume tikrąjį dabartinių „statomų sumų“ mastą, trumpai panagrinėkime vadinamuosius „gilius“ ekonominius klausimus. Nei viena iš anksčiau minėtų tendencijų nebūtų visiškai aiški, jei jų nesietume su pasauline kapitalistinio kaupimo krize, prasidėjusia XX a. 8-ojo dešimtmečio pradžioje.

      Šiuolaikiniai skeptikai ir sąmoningai „netekę atminties“ specialistai, šiandien kvestionuojantys paties imperializmo reikšmę, į tą pačią istorinę šiukšliadėžę išmeta ir Lenino knygelę, ir R. Luxemburg „Kapitalo kaupimą”. Tačiau, nežiūrint į kai kuriuos nežymius pastarojo darbo trūkumus (kuriuos tuojau pat aptarsime), R. Luxemburg buvo absoliučiai teisi kalbėdama apie nuolatinį primityvųjį kaupimą – vieną esminių imperializmo ir kapitalizmo bruožų šiuolaikiniame pasaulyje. Primityvusis kaupimas – tai toks kaupimas, kuris pažeidžia kapitalistinį „vertės dėsnį“, t.y. įgalina nelygiaverčius mainus, sąlygojusius daugelį istorinių procesų, pradedant nuo Anglijos kaimų ištuštėjimo ankstyvaisiais laikais (XVI-XIX a.). Beje, tokie procesai šiais laikais būtų vadinami „ekonominėmis reformomis“.

      Daugelis 8-ojo dešimtmečio „marksistinių ekonomistų“ („marksistinė ekonomika” – tai marksistinės politinės ekonomijos kritikos oksimoronas, studijos, pasirenkančios kitokį „studijų objektą“ nei bet kuri „ekonomika“) ir netgi kai kurie šiandieniniai autoriai, siekdami kuo adekvačiau apibūdinti esmines kapitalistinės krizės priežastis, susitelkia į matematines formules, pateiktas „Kapitalo” trečiojo tomo pirmojoje dalyje. Nors šių skyrių tezės apie pelno normą yra gana svarbios, tačiau jos pagrįstos viena didžiule prielaida, kuri teigia, kad konkretūs socialinės reprodukcijos procesai yra iš tikrųjų atgaminami. (Socialinė reprodukcija, trumpai tariant, yra senų įrengimų, medžiagų bei infrastruktūros atnaujinimas (atgaminimas esamu lygiu, jei nesiplečiama) ir šiandieninių dirbančiųjų gebėjimas užauginti ateities kartą, mokančią naudotis šiuolaikinėmis technologijomis.)

      R. Luxemburg, atsakydama savo 1913 m. šedevro kritikams, „Antikritikoje” („Eine Antikritik”, 1921) (5) įrodinėjo (su ja sutinku šimtu procentų), kad svarstoma problema matematiniais skaičiavimais neišsprendžiama – čia reikalinga konkreti realių procesų analizė. Primityvusis kaupimas vykdomas, kuomet Vakarų kapitalas į pasaulinį darbo pasidalijimą įsiurbia trečiojo pasaulio darbo jėgą (už kurios reprodukcijos kaštus jis nesumokėjo) – nesvarbu, ar Indonezijoje, ar Los Andžele. Primityvusis kaupimas – kai kapitalas plėšia natūralią aplinką ir nesumoka „atnaujinimo“ kainos už padarytą žalą. Primityvusis kaupimas vyksta, kada kapitalas visiškai sunaikina fizinius turtus ir infrastruktūrą (taip atsitiko su daugeliu JAV ir Jungtinės Karalystės ūkio šakų po 1960 metų). Kada kapitalas darbininkams nemoka reprodukcinių atlyginimų (moka atlyginimus, kurie per žemi, kad būtų galima sukurti naują darbininkų kartą) – tai irgi primityvusis kaupimas. Leninas šių dalykų niekada neaptarinėjo (jei gerai pamenu, jis retai kada užsimindavo apie socialinę reprodukciją), tuo tarpu Roza Luxemburg apie tai parašė ištisą knygą. Kritikams, kurie atsainiu rankos mostu nori atmesti šias „senas“ idėjas, galiu tik pasakyti, jog jie daug ką praranda.

      Problema ta, kad dabartinė tarptautinė kairė paveldėjo I-ojo pasaulinio karo ir pokario laikotarpiu sukurtus teorinius griaučius, kurie šiandien atrodo itin problemiškai. Klaidingas Lenino požiūris, vulgarizuotas dešimtmečius trukusių stalinizmo, maoizmo, „trečiojo pasaulio“ ir dabartinės „alterglobalizacijos“ iškraipymų, didžia dalimi, jei ne visiškai, užtemdė R. Luxemburg idėjas, jos buvo pakeistos tomis, kurios pirmaujančių kapitalistinių šalių darbininkų klasę vaizduoja kaip quantite negligeable (pranc. – kiekybiškai nereikšmingą) kitų tarptautinių judėjimų, kovojančių už teigiamas permainas, atžvilgiu. (Mano nuomone, darbininkų klasė vis dar yra pagrindinė jėga, galinti pozityviai išstumti kapitalizmą.)

      Lenino imperializmo teorija ir jos palikuonis mišrūnas savo įtakos apogėjų pasiekė 1960-1970 m., kuomet įvairios nacionalinio išsivadavimo kovos (Alžyre, Indokinijoje, Angoloje, Mozambike) ir Kubos revoliucija sudarė „trijų kontinentų“ plejadą, kuri atrodė atitinkanti pranašystę, jog „socializmas“ yra vienintelis neišsivysčiusio pasaulio kelias. Šis sujudimas prasidėjo nuo 1955 m. Bandungo konferencijos Indonezijoje, kurioje dalyvavo „neprisijungusios“ (neprisijungusios prie Šaltojo karo) šalys. Konferencijoje dominavo ankstyvojo antikolonializmo veikėjai – Nkrumahas (Gana), Sukarno (Indonezija), Nehru (Indija) ir Nasseras (Egiptas). Deja, biurokratinės plėtros režimai, triumfavę „trijų kontinentų“ šalyse, nebuvo socialistiniai, šiame rendez-vous nedalyvavo ir Vakarų darbininkų klasė, galėjusi pašalinti imperializmo kliūtis iš jų kelio. Trečiajame pasaulyje vyravusi „trijų kontinentų“ pasaulėžiūra išvirto į jovalą 1978-79 metais, kada Kambodža, Vietnamas, Kinija ir Sovietų Sąjunga, įvairiais laikotarpiais pretendavusios į „antiimperialistinę“ karūną, vos neįsivėlė į karą... tarpusavyje. Po šio kryčio prasidėjo neoliberalaus „Vašingtono konsensuso“ triumfas, trunkantis pastaruosius tris dešimtmečius, o senuoju modeliu grįstas valstybės „prižiūrimas“ vystymasis buvo paskelbtas neperspektyviu. „Vašingtono konsensuso“ didžiausio pakilimo metu pasaulis išvydo ne tik totalinį puolimą prieš darbininkų klasę, bet ir prieš senąjį „antiimperialistinį“ bloką – ši ataka ženkliai pakeitė abi jėgas.

      Per šį „post” laikotarpį nuo 1977 metų beveik išnyko ankstesnės skiriamosios ribos tarp „pirmaujančio“ ir „besivystančio“ pasaulio. „Vašingtono konsensuso“ metais kapitalizmo istorijoje precedento neturinčiu greičiu išaugo Kinija, o ne per seniausiai – ir Vietnamas (pradėjęs nuo itin menkos bazės); panašiu keliu neseniai pasuko Indija (su panašia pradine baze); atsirado tokios „naujos industrinės šalys“, kaip Korėja ir Taivanis; į Azijos bumą buvo įtrauktos „skrendančių žąsų“ šalys – Malaizija ir Tailandas, dabar – net ir Bangladešas (šalis su mažiausiais pasaulyje atlyginimais, šiandien demonstruojanti tekstilės pramonės galią). Žlugus sovietiniam blokui, Europos Sąjunga absorbavo daugelį jo buvusių Rytų Europos kolonijų; tarptautinė darbo jėgos migracija į Vakarus iš Afrikos ir Lotynų Amerikos pasiekė negirdėtą mastą, o Artimųjų Rytų naftos gamintojai vis daugiau investuoja į regioninę plėtrą.

      Bet visų svarbiausia – pasikeitė pasaulio ekonomikos „pamatai“: 1945 m. sukurtas Šiaurės Atlanto sąsajas tarp JAV ir Europos ėmė keisti Ramiojo vandenyno sąsajos tarp JAV „vartotojų“ ir Azijos gamintojų, visų pirma – Kinijos. Pastarosios šalies bumas dėl pašėlusio naftos ir žaliavų poreikio savo ruožtu įžiebė prekinius bumus Lotynų Amerikoje ir kai kuriuose Afrikos regionuose.

      Tuo pat metu Amerikos, o neseniai – ir Europos darbininkų klasės, 1965-1977 metais nuolat rengusios ilgiausiai per visą istoriją trukusius nesankcionuotus streikus, buvo priverstos atsitraukti dėl negailestingo derinio – deindustrializacijos, gamybos perkėlimo į kitas šalis ir modernių technologijų sukelto nedarbo.

      Tačiau nepaisant to, kad daugelį iš pastarųjų 30 metų kapitalistai apibūdina „bumo periodo” terminu, iš tikrųjų tai buvo laikotarpis, visur ir nuolat didinantis darbininkų, valstiečių ir „ant ribos“ gyvenančių žmonių prekariškumą (netgi sparčiai auganti Kinijos pramonė praeitą dešimtmetį prarado 20 milijonų darbo vietų). Tuščią naujųjų „kūrybinių klasių“ (nuo Kalifornijos iki Londono, Varšuvos, Šanchajaus ir Mumbajaus) blizgesį lydi milžiniškas turtinės nelygybės šuolis. Ir vėl kartoju, kad visas šio laikotarpio duris atveria vienintelis raktas – fiktyvus kapitalas.

      Panagrinėsime, kodėl taip yra. Pagalbon pasitelkiau teorinį Rozos Luxemburg karkasą, artimiausią manajai Marxo sampratai, nes jis labiausiai susitelkia į reprodukcijos problematiką grynosios kapitalistinės sistemos viduje ir už jos ribų. Tačiau, kaip minėjau, mano „karkasas“ šiek tiek skiriasi, todėl reiktų plačiau paaiškinti šiuos skirtumus. Kaip vėliau pamatysime, jos „karkasas“ yra itin susijęs su imperializmo ir „antiimperializmo“ fenomenu po II-ojo pasaulinio karo.

      _____________________________

      (1) – Michaelis Hardtas, Antonio Negri – politiniai autonominio marksizmo filosofai, knygų „Empire“, „Multitude“ autoriai (vert. past.)
      (2) – „Kedrų revoliucija“ – masinės demonstracijos Libane, kurias sukėlė buvusio Libano ministro pirmininko Rafiko Hariri nužudymas 2005 m. vasarį (vert. past.)
      (3) – Kanonierės – „diplomatija“, vykdoma pasitelkiant karinius laivus, t.y. kanonieres (vert. past.)
      (4) – „Bretton Woods sistema“ – monetarinio valdymo sistema, nustačiusi didžiausių pasaulio industrinių valstybių komercinius ir finansinius santykius. Šie susitarimai buvo pasirašyti Niu Hempšyre 1944 m. liepą (vert. past.)
      (5) – Knygą „Kapitalo kaupimas, arba Ką iš Marxo teorijos padarė jos epigonai. Antikritika” („Die Akkumulation des Kapitals oder Was die Epigonen aus der Marxschen Theorie gemacht haben. Eine Antikritik.” R. Luxemburg parašė 1915 m. internuotųjų moterų kalėjime Berlyne. Po šešerių metų, 1921-aisiais, knyga išleista Leipcige (vert. past.)

      SKAITYTI TĘSINĮ

      Iš anglų k. vertė Saulius Užpelkis

      Nevalstybinės politikos ir neoficialiosios kultūros žurnalas „Juodraštis“, 2008 m. Nr. 1