„Pasidaryk pats“ (PP) reiškia, kad tu pats gali pasidaryti tai, kas paprastai priskiriama kapitalistinei gamybai (pastarosios produktai sistemoje, skatinančioje susvetimėjimą ir nedalyvavimą, kuriami tik vartojimui). Taip viskas, nuo muzikos ir žurnalų iki išsilavinimo ir protesto, gali būti sukurta susvetimėjimo neskatinančiu, pačių suorganizuotu ir sąmoningai antikapitalistiniu būdu. Nors dažnai gaminama turint mažai lėšų, arba jos būna ribotos, platinimui į pagalbą pasitelkiami platūs ir dažnai globalūs socialiniai tinklai. PP sferoje dažniausiai sutinkama kultūrinė produkcija, ji nuolat auga, apimdama vis sudėtingesnes darbo, gamybos ir pasipriešinimo sritis.
PP suteikia galią marginalizuotoms visuomenės dalims, peržengia kapitalizmo ribas ir tuo pat metu jį griauna. Įsitraukdami į PP kultūrą ir ją plėtodami, dalyviai kuria daugiau nei simboliškas alternatyvas – jie kuria erdvę galiai, susvetimėjimo neskatinančiai gamybai, savitarpio pagalbai ir kovai. PP – tai ne tik alternatyvių socialinio organizuotumo formų plėtros būdas ar simbolinis geresnės visuomenės pavyzdys; tai aktyvus ryšių, nukreiptų prieš kapitalizmą ir esančių už kapitalizmo ribų, kūrimas bei organizavimas.
Dėl PP termino buvo daug ginčijamasi, ir tie ginčai vis dar tęsiasi. Šis terminas gana aptakus ir fragmentiškas, nuolat tobulinamas ir papildomas. PP gali būti suvokiamas kaip dviejų pakopų procesas: iš pradžių nukreiptas į vertę, vėliau – į socialinius ryšius. Jis sumenkina mainomąją vertę ir tuo pačiu sukuria vartojamąją vertę už kapitalizmo ribų. PP produktas sukuriamas dėl jo vartojimo, o ne dėl mainų. Jis kuria kapitalizmo sistemoje nenumatytus ryšius – apverčia vertę ir sumenkina darbo apmokestinimą, kuris įkūnytas kapitalizmo produktuose.
Nors PP veikla vystoma pinigais paremtoje ekonomikoje, tačiau PP pagamintų produktų vartojamoji vertė vis didėja. Mainomoji vertė jau nebėra dominuojanti produkto savybė, pamatine verte tampa jo vartojamoji vertė. PP sukuria kitokią vertę – tai pirmasis žingsnis už kapitalizmo ribų.
PP pertvarko jėgos santykius, palieka nuošalėje kapitalo ir valstybės įstaigas ir kuria joms priešingas institucijas, pagrįstas visiškai skirtingais principais ir struktūromis. Socialiniai PP ryšiai, ypač tie, kurie susiję su gamyba, didžiąja dalimi išvengia visų keturių Marxo aprašytų susvetimėjimo aspektų. „Kapitalas, – kaip rašė Marxas, – yra socialinis ryšys.“ Tad jį išardyti galima tik kuriant kitokius socialinius ryšius. PP veikloje mes matome šių ryšių kūrimo procesą.
Aštuntojo dešimtmečio ekonominė krizė ir PP iškilimas
Aštuntojo dešimtmečio pradžioje didžiajai pasaulio daliai grėsė ekonominė krizė. Šiai krizei buvo būdingas fiksuoto valiutos kurso atsisakymas, laikinas darbo užmokesčio bei kainų įšaldymas ir užsitęsusi stagfliacija. Krizei gilėjant, aiškaus socialinio pasipriešinimo formos išblėso, tačiau atsirado nauji pasipriešinimo būdai ir metodai.
Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje Didžiosios Britanijos jaunimas, ypač menininkai ir žemesniųjų visuomenės klasių atstovai, vis labiau nusivylė valstybe, kuri nesugebėjo efektyviai dirbti – infliacija ir bedarbystė vis augo. Britai įsivaizduodavo esą pasmerkti, juos užplūsdavo nuolatiniai isterijos protrūkiai, nes problemos, susijusios su jaunimo ateitimi, nebuvo niekaip sprendžiamos. Negana to, atsakydama į ekonominę krizę ir krentančią apyvartą, pramogų industrija bandė minimalizuoti riziką šalindama patyrusius atlikėjus naujų atlikėjų sąskaita, ribojo novatoriškumą ir muzikos gebėjimą išreikšti didžiosios jaunimo dalies nepasitenkinimą.
Šie faktoriai sukėlė naujo jaunimo judėjimo – pankų – atsiradimą. Pirmasis viešas pankų pasirodymas buvo grupės „Sex Pistols“ koncertas 1976-ųjų gruodį. „Anarchy in the UK“ sukrėtė visą Britaniją tiek dėl nepaaiškinamo nihilistinio savo pobūdžio, tiek dėl keliamos grėsmės. Dvasininkija, politikai, tėvai ir mokslo vyrai pankus beveik vienbalsiai apkaltino „jaunimo tvirkinimu“ ir paskelbė šį judėjimą potencialia britų politikos bei kultūros suirutės priežastimi. Žiniasklaida pati kūrė ir stiprino šias baimes, teigdama, kad toks kultas turi būti „ištremtas arba, netgi dar geriau, sunaikintas bet kokia kaina“.
Kaip ir kaip ten būtų, vis dėlto pankų judėjimo nereikėjo sugriauti, jis susinaikino pats... Baigiantis dešimtmečiui „Sex Pistols“ suskilo, o „The Damned“, „The Jam“ ir „The Clash“ pankišką priešiškumą bandė sujungti su popmuzikos jausmingumu – atrodė, kad visur vėl tapo saugu, opozicija nuleido garą ir aprimo, maištas tapo preke.
Pankų judėjimas akivaizdžiai mirė. Tačiau ši mirtis suteikė naujos gyvybės kontrkultūrai. Tai buvo ypač pastebima JAV, kur pankų judėjimas buvo žymiai apolitiškesnis nei Britanijoje, vietiniai pankų judėjimai vystėsi provincijos bendruomenėse, priemiesčiuose ir miesteliuose. Dažnai juos vienijo vienas šūkis – „įsiliek sau dvasios pats“. Dauguma tokių nepatyrusių judėjimų pabrėždavo dažnai kartojamą, tačiau retai sau taikomą ankstyvųjų pankų grupių idėją: kapitalistų įtaka ne tik nebūtina, bet ir nepageidautina. Laikydamiesi šių pažiūrų, pankai ėmė kurti savo muzikos ir kultūros tinklus. Šie tinklai buvo savarankiški – aplenkdami kapitalistines institucijas, jie kūrė alternatyvias bendruomenes.
PP kultūros vystymasis ir protestas devintajame dešimtmetyje. „Vėl paverskime pankus grėsme“ – PP pankai JAV
Devintojo dešimtmečio pradžioje JAV Reagano administracija ėmėsi socialiai ir ekonomiškai pražūtingų veiklos strategijų, kurios buvo nukreiptos prieš praėjusio kovos ciklo metu pasiektų dalykų sumenkinimą. Kaip pastebėjo vienas žymus JAV žurnalistas: „Reagano planas buvo sumažinti mokesčius turtingiesiems, sunaikinti socialinį aprūpinimą ir nuskurdinti darbininkus.“
Pankai reagavo į šias blogybes, kurias patys matė ir dažnai patyrė. Viena iš pasipriešinimo formų buvo dainų tekstai. Tarp jų pasitaikydavo ir gana sudėtingų satyrinių dainų, pavyzdžiui „Reagan Youth“: Mes – Reigano sūnūs (Heil!) / Mes visų apleisti (Heil!) / Dešinė – mūsų religija / Mes žiūrim televiziją / Daugybė linksmybių ir smegenų plovimas / Mes esam Reigano jaunimas (Heil!). Arba daug paprastesnių, pavyzdžiui, „Dirty Rotten Imbeciles“ daina „Reiganomika“: Reiganomika žudo mane / Reiganomika žudo tave.
Pankai išplėtojo ir aiškias pasipriešinimo formas – jie kūrė kultūrinius socialinių ryšių tinklus, kurie priešinosi Reagano skatinamai konservatyviai, individualistinei, korporacijas remiančiai aplinkai. Daug reiškė ir šių tinklų plėtojimo greitis. Štai kaip raiškiai ir išsamiai šį procesą aprašė vienas jaunas pankas 1988 m. žurnale „Radical America“:
„Dideli pankų judėjimai arba „scenos“, kaip jie patys save vadina, per pastaruosius keletą metų susikūrė Brazilijoje, Libane, Izraelyje, Pietų Afrikoje ir beveik kiekviename JAV mieste. Šioms scenoms vadovauja patys pankai, vaikinai (jie įvairaus amžiaus, jokių korporacinių šliužų) patys rūpinasi koncertais senuose sandėliuose, klubuose, ar kur bebūtų. Grupės neuždirba jokių honorarų, rėmėjai nemoka pinigų, koncertai nebrangūs... Atrodo, kad dauguma grupių priklauso kairiesiems arba anarchistams... Leidžiami šimtai fanzinų, kuriuose žmones reiškia savo mintis ir požiūrį, pasakoja pasauliui, kas vyksta.“
Nors šioje veikloje dar buvo likę kapitalizmo bruožų, tačiau ji ėmė tolti nuo kapitalizmo praktikos. Užuot kūrę muziką tam, kad užsidirbtų pinigų ar sukurtų kokį žmones valdantį produktą, dauguma pankų bandė gyventi taip, kad muzikos kūrimas ir dalijimasis ja su kitais būtų svarbiausias jų pasirinkto gyvenimo būdo bruožas.
Ši veikla buvo svarbi alternatyva Reagano kapitalizmui. Pankų judėjimas padėjo išsikovoti naują kontrkultūrinę erdvę – vietą naujai kartai, kuri savo kritines įžvalgas formuos remdamasi šia patirtimi. Ir dar: PP etosas, įkvėpęs šias akcijas, apėmė pačias įvairiausias veiklos sritis. Pasak vieno iš pankų, „jie organizuoja koncertus, rengia demonstracijas, leidžia įrašus, knygas, fanzinus, organizuoja mūsų produktų platinimą paštu, laiko įrašų krautuvėles, platina literatūrą, skatina boikotus ir dalyvauja politinėje veikloje.“
PP veikla skatina naujai įsisąmoninti supratimą apie individualią ir kolektyvinę galimybę plėtoti socialinius pokyčius. Pačia svarbiausia naujove tapo PP pabrėžiamas tiesioginis dalyvavimas kūrybos procesuose. Šį tiesioginį dalyvavimą pankai apibrėžė kaip „supratimą, kad visame pasaulyje tokie žmonės, kaip mes, kuria savo kultūrą. Demokratinę kultūrą mes tiesiog priėmėme, tačiau dabar mes turime joje dalyvauti.“
Zinai, įgalinimas ir nepriklausoma žiniasklaida
Viena svarbiausių priemonių, skleidžiančių PP idėjas pankų judėjime, yra zinų leidyba –nekomercinių, mažo tiražo žurnalų, sukurtų ne pasipelnymui. Pankų zinai visų pirma pasirodė kaip skirtingų pankų judėjimų tarpusavio komunikacijos priemonė ir greit išsiplėtė į forumą, kuriame žmonės galėjo aptarti dalykus, retai papuolančius į masinės žiniasklaidos akiratį. Ir iš tikrųjų, devintajame dešimtmetyje dauguma zinų aptarinėjo branduolinį ginklavimąsi, JAV kišimąsi į Centrinę Ameriką ir skatino aktyvų dalyvavimą pasipriešinime. Juose dažnai buvo publikuojami išnaudotojiškų korporacijų sąrašai, skatinama jas boikotuoti (arba aptariamos nekorporacinės alternatyvos). Zinai buvo pagrindinis informacijos šaltinis apie rengiamus protestus ir skatino tiesioginę veiklą kaip svarbiausią politinės raiškos formą. 1984 m. vienas San Francisko laikraštis rašė: „pankai suplėšytais marškinėliais ir spalvingomis šukuosenomis renkasi gatvės teatrą ir spontaniškas akcijas, o ne eitynes su plakatais.“
Zinai svarbūs ne tik dėl informacijos apie politinius įvykius bei akcijas, svarbiausias jų indėlis tas, kad jie žadina tiek leidėjų, tiek skaitytojų sąvimonę ir suteikia jiems galią, t.y. juos įgalina.
Išlaisvinanti zinų jėga tampa akivaizdi žinant, kokį vaidmenį jie suvaidino „Riot Grrrrl“ – radikaliame feministiniame jaunų moterų, nusivylusių visuomenės ir pankų seksizmu, judėjime, kuris susikūrė dešimto dešimtmečio pradžioje. Zinai suteikė galimybę moterims išreikšti savo nuomonę, papasakoti savo istoriją ir kritikuoti kultūrą kopijavimo aparatais sukurtoje „saugioje erdvėje“. Jos galėjo suteikti sau raiškos galimybę, kuri buvo neįmanoma kitose jų gyvenimo srityse. Ši galimybė padėjo išsklaidyti sąlyginį bejėgiškumo jausmą, primestą „grrrls“ judėjimui (tėvų, mokytojų, vyrų, žiniasklaidos ir patriarchalinių visuomenės institucijų). Kaip sakė viena iš „grrrls“: „Kažką sako jau vien pasirodymas viešai ir zino leidyba. Ima veikti dalykas, vadinamas „įgalinimu“. Laikas skelbti savo nuomonę viešai. Tai ne kokie nusmurgę bandymai. Šie zinai klykia „AŠ KEIČIU PASAULĮ“. Ir iš tikrųjų, „grrrls“ dažnai cituoja zinus, suteikusius joms galios dalyvauti „Food Not Bombs“ („Maistas – ne bombos“), gėjų ir lesbiečių teisių judėjimuose, organizuoti viešas demonstracijas ir veiksmo akcijas.
„Maistas – ne bombos“
Kitas PP pasipriešinimo etikos pavyzdys yra „Maistas – ne bombos“ (MNB) judėjimas. Pagrindinis MNB tikslas – panaudoti maistą, kuris yra ar bus išmetamas verslininkų, išdalinti jį viešai vargstantiems, ir tuo pačiu atkreipti dėmesį į skurdo realybę bei išlaidavimą karo reikalams. Ši grupė susiformavo iš „Klamšelio aljanso“ (1), svarbaus antibranduolinio judėjimo aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje. MNB įkūrėjus labai paveikė pankų judėjimas, nusistatęs prieš karinę pramonę, šlykščią korporacinę kultūrą ir valstybės prievartą. Įkūrėjus įkvėpė ir PP etika bei kitų projektų, nukreiptų prieš vyriausybės ir korporacijų kontrolę, pavyzdys.
Visą devintąjį dešimtmetį ir dalį dešimtojo toliau buvo apkarpomos bedarbystės pašalpos, tęsėsi dirbančiųjų klasės skurdinimas, tad MNB revoliucinė maisto dalijimo misija tapo itin svarbi. Pakliuvusiems po tokios politikos volu maistas buvo dalijamas viešai. „Nesugebantys panaikinti realių socialinės ir ekonominės nelygybės priežasčių verslo lyderiai ir politikai nori, kad benamiai būtų nuolat laikomi benamių prieglaudose ir reabilitacijos centruose. Tada stebuklingai išsispręs visos mažmenininkų ir turizmo verslo problemos“, – rašė MNB judėjimo aktyvistai.
Viešas maisto dalijimo aktas tapo kovos prieš valdančiąją klasę dalimi. MNB judėjimą įkvėpė supratimas, kad nemokamo maisto dalinimas yra tiesioginė ir rimta grėsmė santvarkai. „Atgaudamos“ maistą, MNB grupės pakeičia jo reikšmę, jis tampa ginklu prieš kapitalizmą. Maistui sugrąžinama jo tikra vartojamoji vertė, o mainomoji vertė – sumenkinama.
MNB vystėsi kaip struktūrizuotas bendruomenės projektas, padedantis jo dalyviams susikurti alternatyvinį socialinės erdvės modelį. Itin svarbi decentralizuota MNB prigimtis. Kiekvienas skyrius (o dabar jų visame pasaulyje yra daugiau nei du šimtai) vadovaujasi pagrindinėmis grupės idėjomis – prievartos vengimu, vegetarizmu, tiesioginiu veiksmu ir tiesiogine demokratija, tačiau funkcionuoja savarankiškai. Vietoj centralizuotos organizacijos sukurtas tarptautinis vietinių skyrių tinklas. Ši nehierarchinė organizacija vengia centralizuotos kontrolės ir skatina jos narių įgalinimą, siūlydama būdus jiems patiems įsitraukti į kovą už socialinį teisingumą.
Ši dvilypė MNB prigimtis gerai atspindi PP dvasią. Dauguma suvokia, kad savarankiškai imasi atsakomybės ir, aktyviai kovodami prieš valstybę ir kapitalą, priešinasi kapitalizmui. Šia kova siekiama sukurti bendruomenių kontroliuojamą, apverstos piramidės principu („bottom-up“) grindžiamą demokratišką visuomenę. Vieno iš organizatorių teigimu, „pasaulio, kurio mes norime, kūrimas ir sistemos, kuri dabar egzistuoja, sutrikdymas bei suardymas yra mūsų šiandieninių problemų sprendimas.“ Taigi aktyvistai praktiškai kuria alternatyvą už kapitalizmo ribų. MNB slypinti PP prigimtis suteikia organizacijai galią ir tampa stipriu masinės kultūros iššūkiu, tai sėkmingas ir lengvai įgyvendinamas veikiančio antikapitalizmo pavyzdys.
Atgaukime gatves / Kritinė masė
„Atgaukime gatves“ (AG) ir „Kritinė masė” (KM) – taip pat puikūs politinio aktyvizmo, išaugusio iš PP kultūros, pavyzdžiai.
AG išsivystė iš britų pasipriešinimo naujų kelių tiesimui, kuris vyko pirmoje dešimtojo dešimtmečio pusėje, šį judėjimą įtakojo ir Londono reivo kultūra. AG akcijos atrodė kaip spontaniški vidury gatvės vykstantys vakarėliai, kuriuose dalyvauja nuo šimto iki kelių tūkstančių žmonių. „Kritinės masės“ kilmės šaknys slypi radikaliose praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio San Francisko dviratininkų kultūrose. „Kritinės masės“ pasivažinėjimai įtraukia didelį dviratininkų skaičių, kurie blokuoja automobilių jūrą. Dviratininkai bando atgauti viešas erdves, įtvirtinti tai kaip pasipriešinimą vartotojiškumui bei užterštumui. Šios akcijos iš tikrųjų prilygsta šventėms, kurių metu viešoji erdvė naudojama bendram ritualui ir performansui.
AG ir KM kyla iš to paties šaltinio – PP kultūros. Abu šie judėjimai nėra stebėtojų užsiėmimas, tai kolektyvinis veiksmas. Naomi Klein aiškina: „Spontaniški gatvės vakarėliai yra PP gyvenimo stiliaus tęsinys, įrodantis, kad žmonės gali linksmintis neklausdami jokios valstybės leidimo ir neprašydami jokios korporacijos malonės”. AG ir KM sukūrė tokias veiklos formas, kurios nelaukia ateisiančios revoliucijos, nieko neatidėlioja, veikia čia ir dabar. Abu judėjimai realybėje įkūnija žmonių svajones ir lūkesčius, sukurdami erdvę, kurioje viskas atrodo įmanoma. Teisūs tie, kurie sako, kad AG ir KM yra laikinosios autonominės zonos.
Kaip ten bebūtų, bet į šiuos judėjimus reikia žvelgti ir kaip į patirtis, siekiančias daugiau nei simbolinis veiksmas. Jie ne tik sukuria laikinąsias autonomines zonas, bet ir pajungia tiesioginę socialinę galią tam, kad atrastų savo nuosavą (aktyvistų) realybę. Kaip pastebi vienas iš dalyvių: „Išeidami į gatves mes reikalaujame bendros viešosios erdvės ir iš tikrųjų ją sukuriame”. AG ir KM perima iš valstybės galią ir taip padeda sukurti naujus būdus, skatinančius tiesiogiai dalyvauti politikoje bei kasdieniniame gyvenime.
PP kultūra ir judėjimas prieš neoliberalizmą
Visi anksčiau aptarti judėjimai tiesiogiai ir netiesiogiai dalyvavo priešakinėse kovos su kapitalizmu gretose. Neoliberalizmo amžiuje PP veikla ir toliau išlieka nepakeičiama pasipriešinimo priemone.
Pankų judėjimas kasmet su PP idėjomis supažindindavo tūkstančius jaunų žmonių. Dainų žodžiai suteikė balsą kapitalizmo kritikai. Kaip dainavo pankų grupė „Brother Inferior“: „Jie stato savo imperiją, gausina savo neapykantą ir savo nusikaltimus, plečia vergiją ir veda trečiąjį pasaulį į mirtį, prisidengdami jo išgelbėjimu.“ Pankų kultūrinių ryšių tinklas – zinų leidyba, įrašai, literatūra, dokumentika, menas, sukurtos socialinės erdvės ir t.t. – tarnavo kaip veikiantis nekapitalistinės socialinės ir ekonominės sistemos pavyzdys. Pankų PP skatino įsitraukti į tiesioginę politinę veiklą, nukreiptą prieš kapitalizmą, o dabar tūkstančiai pankų dalyvauja protestuose prieš neoliberalizmą.
Zinai suvaidino svarbų vaidmenį šviesdami, įgalindami ir mobilizuodami žmones maištui prieš neoliberalizmą. Jie itin daug prisidėjo organizuodami protestus prieš Pasaulio prekybos organizaciją (PPO) 1999 metais Sietle. Daugybė zinų, netgi tie, kurių interesai nesiekia politikos sferos, paskyrė savo puslapius informacijai apie ekonomikos globalizaciją, ypač tam vaidmeniui, kurį PPO vaidina tarptautinėje prekyboje ir darbo rinkos reikaluose. Nors internetas ir tiesioginis organizavimas taip pat buvo svarbūs, zinai buvo pagrindinis būdas platinti informacijai ir dialogui apie įvyksiančią akciją.
Judėjimo „Maistas – ne bombos“ įkvėptos grupės maitino žmones visose prieš neoliberalizmą nukreiptose akcijose. Be to, MNB tapo vienintele tokio pobūdžio organizacija JAV, kuri per visą devintąjį ir dešimtąjį dešimtmetį pabrėžė ne hierarchišką, o „bottom up“ organizavimo pobūdį. Dauguma pagrindinių judėjimo prieš neoliberalizmą organizatorių savo veiklą pradėjo kaip MNB savanoriai. Pavyzdžiui, vienas iš tokių aktyvistų aiškino: „Mūsų bendrų interesų organizavimo modelis, mūsų blokadų statymo istorija ir kitos nesmurtinės tiesioginio veiksmo akcijos dabar tapo maišto prieš korporacijų kontrolę pagrindu.“ MNB yra vienas žinomiausių pasipriešinimo judėjimų, kurio nuopelnas yra ir tas, kad šis judėjimas išlaikė savo metodus per tamsiuosius kairiojo pasipriešinimo JAV laikus devintajame dešimtmetyje.
„Kritinė masė“ ir „Atgaukime gatves“ suvaidino lemiamą vaidmenį plačiame ir įvairialypiame judėjime prieš neoliberalizmą. Šventinė ir linksma atmosfera, tvyrojusi Sietlo ir Genujos gatvėse, bent iš dalies atsirado šių grupių įtakos dėka. AG dalyvavo keliose pagrindinėse tarptautinėse demonstracijose, nukreiptose prieš neoliberalizmą, dar gerokai prieš Sietlo įvykius (2). Be to, šios grupės nuolat organizavo vietinės reikšmės akcijas ir nedideles protesto demonstracijas, o tai padėjo kurti lokalias pasipriešinimo bendruomenes.
Hierarchijos tarp gamintojo ir vartotojo pašalinimas, įgalinimas, informacijos suteikimas ir korporacinei žiniasklaidai metamas iššūkis – štai pagrindiniai PP kultūros bruožai. Jie būdingi ir Nepriklausomos žiniasklaidos centrų (NŽC) vystymuisi. Šie centrai tapo pagrindine judėjimų prieš neoliberalizmą raiškos priemone. Kiekviena reportažo detalė yra kuriama pačių dalyvių. NŽC sugebėjo išslysti iš to dusinančio glėbio, kuriame korporacinė žiniasklaida laikė protestuotojus ir jų kovą. NŽC pasinaudojo technologijų pasiekimais tam, kad nugalėtų apribojimus, kurie varžė ankstesnius bandymus kurti nepriklausomą žiniasklaidą. Nors masinės žiniasklaidos pateikiama informacija išlieka svarbi, NŽC žmonės, įsitraukę į kovą su neoliberalizmu, suteikė erdvę plačiai skleisti masinės žiniasklaidos diskursams priešingus naratyvus.
NŽC dėka žiniasklaida tapo prieinama judėjimo dalyviams. NŽC įranga leidžia tučtuojau patalpinti savo tekstus, garso ir vaizdo bylas į pasaulinį tinklą visiems, turintiems priėjimą prie interneto. Taigi NŽC yra ne tik informacijos ir analizės šaltinis, bet ir forumas, kuriame dalyviai gali dalintis savo patirtimi, nuomonėmis, pasakojimais ir kritika. NŽC leidžia dalyviams tapti pačia žiniasklaida. Per atvirus ir sąlyginai skaidrius „Indymedia“ kanalus jie gali lengvai įsitraukti į pasakojimų komentavimą, redagavimą ir netgi žiniasklaidos valdymą bei sklaidą. Susikūrė tarptautinis daugiau nei 100 NŽC tinklas, kuriame dirba šimtai žurnalistų, užgrūdintų nušviečiant protestus ir aktyvistų veiklą.
Be to, PP pasipriešinimas paskatino tiesioginį veiksmą kaip kovos prieš neoliberalizmą taktiką. Tiesioginis veiksmas buvo lemiama šio judėjimo strategija, nes dauguma jo dalyvių suvokė neoliberalizmo institucijas kaip antidemokratiškas ir neprieinamas, kurių politiką diktuoja tarpnacionalinis kapitalas. Taigi pastaruoju metu PP ir tiesioginio veiksmo istorija persipynė. Tiesiogiai veikdami, kaip ir PP, individai neprašo jėgos struktūrų imtis jų reikalų ir rūpesčių – jie patys veikia savo nuožiūra. Tiesioginis veiksmas remiasi paties individo aktyvumo politika. Laikydamasis atokiau nuo kreipimosi į politikus, biurokratus ar kitą elitą, neprašydamas, kad jie padėtų pažemintiesiems ir dėl jų ką nors padarytų, tiesioginis veiksmas reikalauja, mobilizuoja ir drąsina žmonės pačius veikti savo labui. Gatvių atgavimas, stichiškas žiniasklaidos kūrimas, noras viešai dalinti maistą alkaniems – visa tai reikalavo iš dalyvių atsikovoti savo erdvę, stengtis panaikinti ar peržengti kapitalizmą.
Peržengiant kapitalizmą
Kurdami ir plėsdami PP kultūrą, jos dalyviai sugebėjo atsikratyti minties, kad alternatyvos nėra. PP kultūra, kaip atskira kovos prieš kapitalizmą forma, suteikė galimybę aplenkti kapitalizmo struktūras ir tuo pat metu sukūrė realias alternatyvas. Tai akivaizdžiai liudija ne tik PP kultūros produktai ir socialiniai ryšiai, bet ir nepriklausomos, esančios už kapitalizmo sistemos ribų, vartojamosios vertės sukūrimas. PP veikla tęsia kovą prieš visuomenę-fabriką ir prisideda prie marginalizuotų visuomenės sluoksnių pertvarkymo.
Mąstant strategiškai, PP veiklos elementai, randami dabartiniuose prieš kapitalizmą nukreiptuose judėjimuose, yra labiausiai vykę. Jie itin skatina dalyvauti, yra praktiški, pozityvūs, konstruktyvūs, neparemti jokia ideologija ir dažnai peržengiantys pernelyg tiesmuką politiką bei kritiką. Šie elementai aktyviai veikia kuriant alternatyvią „bottom-up“ globalizaciją. PP veiklą mes matome kaip politinę koncepciją, paremtą kūryba, o ne ideologija. Ši koncepcija itin lanksti, jos potencialą galimą panaudoti plačioje veiklos sferoje, ji nėra pritaikoma tik kuriai nors vienai kontrkultūrinei grupei ar kultūrai. Juk PP veikla visiškai priklauso ir priklausys tik nuo jos dalyvių.
_______________
1 – Klamšelio aljansas (Clamshell Alliance) – kovos prieš atominę pramonę organizacija, kurią 1976 m. Anglijoje įkūrė Paulis Gunteris. 1977 m. balandį Klamšelio aljanso aktyvistai užėmė Sybruko atominę elektrinę, policija suėmė ir pasodino į kalėjimą 1414 kovotojų
2 – Sietlo įvykiai – 1999 m. protesto akcijos prieš Pasaulio prekybos organizaciją (World Trade Organization), po kurių ėmė kurtis Nepriklausomos žiniasklaidos centrai su juos vienijančiu tinklapiu www.indymedia.org
Versta iš: Constituent Imagination: Militant Investigations/Collective Theorization, sudarė Stevphenas Shukaitis, Davidas Graeberis ir Erika Biddle. AK Press, 2007.
Iš anglų k. vertė mb
Nevalstybinės politikos ir neoficialiosios kultūros žurnalas JUODRAŠTIS, 2008 m. Nr. 1
Daugiau straipsnių iš JUODRAŠČIO NR. 1
