Iš karto pagalvojau: nors tai ir įpareigoja, tačiau kodėl gi ne? Gal tai ir bus ta proga –„viską” pradėti iš pradžių? Bet po to ėmiau abejoti: ar noriu, ar turiu teisę rašyti, ir ar iš tiesų tebesu anarchistas? Abejones didino tai, jog pasakoti apie save man atrodo baisiai nepatrauklus dalykas – visada atsiranda pavojus ir pagunda pasirodyti geresniu nei esi iš tikrųjų. Kita priežastis – turiu labai prastą atmintį. Blogus, liūdnus, „neskanius” įvykius pasistengiu užmiršti – kam dar sau gadinti nuotaiką (ištikus kokiai bėdai, guodžiuosi taip: kuo daugiau avarijų ar nelaimių atsitinka, tuo mažiau jų lieka tavo gyvenime...). Gerų, malonių įvykių, kokių nors asmeninių pasiekimų irgi nesistengiu įsiminti, nes iš to jokio džiaugsmo, vien liūdesys, kad tai jau buvo, jau praėjo... Tad prisimenu tik idėjas ir sensacijas, kaip sakė vienas, rodos, J. Joyce’o „Uliso” (šiuo metu gyvenu Airijoje) herojų.
Anarchizmas man tikriausiai buvo ir „idėja”, ir „sensacija”, nes gerai prisimenu, jog „anarchistinis laikotarpis” buvo viena iš laimingiausių mano gyvenimo atkarpų. Pasakodamas apie kelionių įspūdžius, visada mėgdavau kartoti ir pakartosiu dar kartą, jog man ryškiausiai įsimena ne gamta, ne architektūriniai paminklai ar meno pavyzdžiai, o žmonės, kuriuos tų kelionių metu būnu sutikęs. Kaip tik tuo laikotarpiu tokių žmonių sutikau daugiausiai.
Dabar, praėjus beveik dvidešimčiai metų, pats galiu tik stebėtis kai kuriais savo veiksmais ir poelgiais, kurių dėka ir prasidėjo mano pažintis su anarchistais. Natūralu, kad tuo metu, kaip ir tūkstančiai kitų Lietuvos gyventojų, dalyvavau Sąjūdžio veikloje. Kartu su vietiniais Marijampolės sąjūdiečiais pradėjome leisti laikraštuką „Varpo aidas” (pirmą numerį spausdino mūsų sporto mokyklos sekretorė), dalyvavau mitinguose, demonstracijose, suvažiavimuose. Bet jau gana greitai pastebėjau, kur žmonės veržiasi ir ko siekia – valdžios. Tokia „veikla” kėlė tik pasibjaurėjimą, tad netrukus supratau, kad šis kelias ir tokie metodai – ne man .
Bet gyventi buvo įdomu – Lietuva keitėsi, žmonės laisvėjo ir niekas dar nežinojo, kas bus rytoj. Iki nepriklausomybės paskelbimo dar buvo likę metai, dar stovėjo okupacinė kariuomenė, tad karštam patriotui, kokiu tuo metu save laikiau, veikti tikrai buvo ką. Tuo metu padariau vieną iš tų žingsnių savo gyvenime, kuriais iš tiesų iki šiol galiu didžiuotis. Kadangi niekada nebuvau tarnavęs kariuomenėje (kaip išsisukti, buvo galima rasti įvairių būdų) ir visada bodėjausi uniformuotais asmenimis, o bet koks muštras, prievarta, vadinamoji diedovščina, apie kurią pasakodavo visa tai patyrę draugai, sukeldavo man alergiją, todėl tuo laikotarpiu pasirodę pranešimai apie pirmuosius lietuvius dezertyrus ir pasigirdę reikalavimai leisti atlikti karinę tarnybą Lietuvoje neleido likti abejingam.
Tikriausiai nuo pat vaikystės, dar pats nesuvokdamas ir nežinodamas to žodžio reikšmės, buvau pacifistas, o tuo metu atrodė, jog atėjo laikas garsiai pareikšti savo nuomonę. Taigi sukurpiau puslapio ar dviejų programėlę – manifestą, po kuriuo įkalbinau pasirašyti gal dešimt pažįstamų ir draugų. Ir štai nauja – pacifistinė grupė. Iki to laiko, bent mano žiniomis, Lietuvoje nieko panašaus nebuvo susikūrę, taigi ir pasivadinome su užmoju – „Lietuvos Pacifistinis Judėjimas” Marijampolėje... O kontaktinis adresas – mano buto. Veikla tuo metu buvo, be abejo, nukreipta prieš lietuvių tarnybą okupacinėje sovietinėje kariuomenėje ir prieš jaunuolių siuntimą tarnauti Rusijos gilumoje.
1989 m. gegužę Marijampolėje prie karinio komisariato surengėme pirmąją akciją – piketą Lietuvoje. Tuo metu dirbau treneriu ir mokytoju, tad pasikviečiau į pagalbą savo auklėtinius, pasiėmiau savo šešerių ir dešimties metų sūnus, ir sukrovėme ant Marijampolės karinio komisariato laiptų žaislinius šautuvėlius, tankus, plastmasinius kareivėlius... Buvo sakomos kalbos, piketas buvo filmuojamas, o vienas vietinis LLL („Lietuvos Laisvės Lygos”) aktyvistas perdavė žinutę apie piketą į kažkokį Maskvoje leidžiamą samizdato laikraštį, kurio vertimas vėliau atsidūrė Vakarų spaudoje. Ir štai gaunu kvietimą dalyvauti Amsterdame įvyksiančiame alternatyvių visuomeninių, politinių ir meno grupių festivalyje „Europa prieš Srovę”. Sunku suprasti kaip, bet išvykti iš Lietuvos man leido; kartu dar dalyvavo visuomenės veikėja Auksė Aukštikalnienė ir dabartinis užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas. Savo stendus turėjo keli šimtai festivalio dalyvių iš visos Europos, pradedant marksistais leninistais bei pacifistais ir baigiant rašytojais, kuriančiais gėjams ir lesbietėms bei menininkais, kurie savo mene eksploatuoja nuogą kūną. Vyko koncertai, hepeningai, diskusijos ir workshopai.
Viename tokiame renginyje, organizuotame anarchistų, ir sudalyvavau – daugiau iš smalsumo, nei laikydamas save anarchistu. Patiko diskusijos, nors tuo metu man atrodė, kad yra daug svarbesnių reikalų – kaip ir daugeliui lietuvių, pasaulio centras (bamba) buvo Lietuva. Parsivežiau pilną lagaminą literatūros, pasikeitėme adresais ir pradėjau gauti periodinius anarchistinius leidinius iš daugelio pasaulio šalių. Vėliau sudalyvavau keliuose renginiuose – Prahoje (įsiminė: gyvenome skvote darbininkų rajone, name, kurio pirmame aukšte veikė alaus baras, atidaromas šeštą valandą ryto ir veikiantis iki vienuoliktos ryto, daugiausia skirtas po naktinės pamainos iš gamyklų grįžtantiems darbininkams), Škotijoje (Edinburge klausiau N. Chomsky paskaitos), Paryžiuje (dalyvavau menininkų, kurie savo kūryboje demonstravo nuogus kūnus, hepeninge), Euskirchene, Vokietijoje (surengiau savo fotografijų parodą) ir kitur...
Grįžęs bandžiau jau artimomis tapusias anarchistines idėjas skleisti savo aplinkos rate. Išverčiau ploną, ilgu pavadinimu knygutę (gal dar ir dabar guli kur nors sandėliuke) „Everything you want to know about Anarchism, but were afraid to ask” („Viskas, ką jūs norėjote žinoti apie anarchizmą, bet nedrįsote paklausti“). Deja, paramos, netgi iš tų, kurie pasirašė „Pacifistinio Judėjimo” manifestą, taip ir nesulaukiau. Draugų ir pažįstamų susiėjimuose bandydamas išprovokuoti diskusijas sakydavau, kad nereikalinga jokia valdžia, ir kartodavau man patikusią frazę, jog geri žmonės į valdžią neina, o jeigu ateina – sugenda ir būna priversti tapti sraigteliais mašinos, kurios vardas valstybė, o priešingu atveju yra pakeičiami kitais tokiais pat sraigteliais. Po tokių pareiškimų kildavo piktoki ginčai, o dauguma marijampoliečių draugų į mane žiūrėjo, geriausiu atveju, tarsi man būtų ne visi namie. Aišku, visiškai nesvarbu, ką kas galvoja, tačiau tuo noriu pasakyti, jog burti bendraminčius Lietuvoje tuo metu sekėsi sunkiai. Tikriausiai dar buvo per anksti...
Ryšius su Europos anarchistais palaikiau gal porą metų, gal šiek tiek ilgiau. Keletą kartų pakeitus gyvenamąjį adresą (internetas Lietuvoje dar nebuvo plačiai paplitęs), ryšiai pamažu nutrūko. Nutrūko iš dalies ir todėl, kad ir pats beveik patikėjau, jog Lietuva, niekada neturėjusi anarchistinio judėjimo tradicijų, – tai ne tas kraštas, kuriame galėtų prigyti anarchistinės idėjos. Dabar galvoju, jog tuo metu Lietuvoje panašių pažiūrų žmonių buvo ir daugiau, nors susirasti vieniems kitus ir susiorganizuoti taip ir nepavyko.
Vėliau, nors gyvenime buvo įvairių posūkių, išskyrus kartas nuo karto paskaitomą anarchistinę literatūrą, keliolika antikarinių straipsnių Amerikos lietuvių spaudoje (paskutinius šešerius metus gyvenau Amerikoje), fragmentišką dalyvavimą „Food Not Bombs” vietinio skyriaus New Britaine (CT) veikloje bei demonstracijose, ginančiose nelegalių imigrantų teises (beje, visuomenės požiūris į juos gana panašus kaip į anarchistus), daugiau nieko gero per tą laiką nenuveikiau. Buvau, pasinaudojant Amerikos žiniasklaidoje paplitusiu naujadaru, tarsi „sleeping cell”, tačiau visus tuos metus niekada neatsisakiau savo anarchistinių-pacifistinių pažiūrų.
Todėl dabar nežinau, ar gailėtis dėl neišnaudotos galimybės, kai, patekęs į pagrindinę imperialistinio pasaulio irštvą (kaip žurnalistas buvau akredituotas per Busho ir Adamkaus susitikimą Baltuosiuose rūmuose), nesiryžau kokiu nors būdu jiems pasakyti (kad ir iškeldamas antikarinį plakatą), ką iš tiesų manau tiek apie Amerikos karą Irake, tiek ir apie jo iniciatorius bei rėmėjus. Dėl Lietuvos dalyvavimo okupacinėse pajėgose man, kaip lietuviui ir pacifistui, labiausiai gėda – padariau ir padarėme tikrai ne viską, kad ši Lietuvos parama būtų nutraukta. Visą šį laikotarpį jokių tampresnių kontaktų su anarchistais neturėjau, tad labai nudžiugau, kai maždaug prieš metus suradau internetinį puslapį www.anarchija.lt. Nudžiugau, nes supratau, jog tada, prieš keliolika metų, klydau, manydamas, kad Lietuvoje sutikti bendraminčių niekuomet nepavyks.
Tik ar ne per vėlai? Ar aš vis dar anarchistas? Atsakymas, manau, turėtų priklausyti nuo to, ar žmogus iš tiesų nori ir siekia būti laisvas. Jeigu taip – jis tiesiog negali nebūti anarchistu. Gal ir gerai, kad nėra griežtai apibrėžtos sąvokos, kad egzistuoja daugybė krypčių ir srovių, kurias jungia vienas bendras tikslas – siekimas gyventi be valdžios. Taigi turiu vilties, jog tarp anarchopacifistų, anarchokomunistų, anarchosindikalistų (paradoksas: Amerikoje yra net anarchokapitalistų), anarchoindividualistų ir kitų antiautoritarinėmis save laikančių grupių bei individų rasis vietos ir man, iš pradžių (čia noriu pasišaipyti iš savęs) bent kaip laisvalaikio anarchistui.
2008 m. pavasaris
Nevalstybinės politikos ir neoficialiosios kultūros žurnalas „Juodraštis“, 2008 m. Nr. 1
Nevalstybinės politikos ir neoficialiosios kultūros žurnalas „Juodraštis“, 2008 m. Nr. 1
