Na, o „Sveika, mamyte!“ – lyg ir „Linkėjimų“ tęsinys: antiherojus (R. de Niro) grįžta iš Vietnamo ir bando pradėti naują gyvenimą megapolyje. Šis filmas pristatomas kaip komedija. Tačiau užrašas „komedija“ – tik popieriukas, jo viduje – visai ne saldainis, kurio tikisi kvaili Amerikos kinomanai, o karti, labai karti piliulė. Papasakosiu tik vieną epizodą, ir jūs suprasite, koks nekvailas šis filmukas.

         Mūsų herojus susiranda darbą mėgėjiškoje aktorių trupėje, o iš tikro – radikalioje juodaodžių grupuotėje „Black Power“. Ši rengia „spektaklius“ – brutalius politinius performansus. Sukviečia iš gatvės storus ponus ir kailiniuotas ponias – neva į modernistinį teatro spektaklį „Be Black Baby“. Susirinkę žiūrovai užrakinami salėje ir per prievartą tampa „aktoriais“ – jų snukiai ištepami juodais dažais, jie mušami, iš jų visaip tyčiojamasi. Spektaklio idėja – naujomis „meno“ priemonėmis parodyti, kaip Niujorke jaučiasi paprastas juodaodis. Aktoriais tapę žiūrovai iš pradžių mano, jog tai pokštas, po to nori pasprukti, o dar vėliau – ima verkšlenti, maldauti pasigailėjimo ir traukia pinigines. Bet spektaklio režisieriai – tikri juodaodžiai – griežti ir nepaperkami. Juokingiausia, kad sumušti ir psichiškai suluošinti teatro žiūrovai-aktoriai po spektaklio dėkoja organizatoriams už „meno tiesą“... Cha cha cha...

         Įdėmus žiūrovas pamatys ir sarkastiškai vaizduojamas dvi maišto formas. Mūsų herojus, galutinai nusivylęs gyvenimu, sušaudo televizorių ir bando gyventi tyliai ir ramiai – su kvaila žmona, patogiu krėslu ir nesibaigiančiais idiotiškais pokalbiais. Tai eskapistinis maištas. O herojaus kaimynas tuo metu susprogdina nachuj ne tik televizorių, bet ir žmoną, krėslą, na, ir visą namą. Štai kur holivudinė tikrojo maišto parodija – po to galima užsilipti ant namo griuvėsių, tarp degančių rakandų – baldų ir žmonių lavonų – parodyti švytinčią amerikietišką šypseną ir perduoti linkėjimus artimiesiems: Hi, mom! 

         SEKSAS IŠLAISVINA!

          Kas toks Dušanas Makavejevas? Dušanas Makavejevas (g. 1932) – jugoslavų kino anarchistas, Balkanų Godard’as, kinematografo chuliganas, idėjinis pornografas, didžiausias soclagerio kino avangardistas. Paradokso dramaturgija, koliažo poetika, agresyvi socialinė publicistika, iššaukiantis erotizmas, opozicija bet kokioms normoms ir taisyklėms – štai kas būdinga visiems D. Makavejevo filmams. 1971 m. susukęs tieks laikams superavangardinę juostą „W.R. – Organizmo misterijos“, autorius buvo priverstas palikti tėvynę, kurioje prasidėjo nuožmi kova su anarchistinio liberalizmo apraiškomis.

O kas yra W.R.? Tai vokiečių psichiatro, geriausio S. Freudo mokinio ir priešininko, orgoninės orgazmo teorijos kūrėjo, beprotiško idealisto ir genialaus mokslininko Wilhelmo Reicho (1897–1957) inicialai.

         Tai Wilhelmas Reichas parašė kultines knygas „Orgazmo funkcija“ (1927), „Masinė fašizmo psichologija“ (1933), „Seksualumas kultūrų kovoje – seksualinė revoliucija“ (1936). Tai jis gamino įtaisus, gaudančius iš oro žmogaus organizmą įkraunančius ir seksualinės galios suteikiančius kosminius orgono spindulius. Seksualinės revoliucijos pranašas, šviesaus atminimo seksrevoliucionierius, antifašistas ir komunistas mirė Amerikos kalėjime, į kurį buvo uždarytas už nepadorų elgesį. Šūdžiai amerikonai! 

         Filmas prasideda savo absurdu pribloškiančiais kadrais: po didmiestį tarp įprastų „šopingo“ statistų pamišusiai blaškosi šalmuotas soldafonas oranžine Gelbėjimo armijos uniforma. Fone rėkia visokie reklaminiai ir ideologiniai šūkiai, pvz., „Karą sustabdys tik revoliucija“, tad kareiva ir ima daryti revoliuciją, tik seksualinę, – masturbuojasi su savo šautuvu M-16.

         Taip, D. Makavejevas gerai iliustravo pagrindinę W.Reicho mokymo idėją – visos mūsų pasaulio bėdos, visi karai, tarpusavio pjautynės, socialinės ir dvasinės atskirtys, neapykanta ir susvetimėjimas kyla iš nepasitenkinimo, kuris dažniausiai yra seksualinio pobūdžio. Susilaikymas – kosminis blogis, įveikim jį sukeldami pasaulinę seksualinę revoliuciją!

         „W.R. – Organizmo misterijos“ – neva vienos meilės istorija: vienas kitą myli Belgrado studentė sekso revoliucionierė Milena ir sovietinis dailiojo čiuožimo meistras Vladimiras. Ir, aišku, per tą meilę pameta galvą tiesiogine prasme – skambant B. Okudžavos dainai rusų sportininkas pačiūžos ašmenimis nurėžia galvą savo meilės deivei. Bet ši siužetinė linija vos įžiūrima tarp ekrane nuolat kunkuliuojančio totalinio bardako. Šitokio filmo apibūdinimui galima rasti begalę epitetų – savižudiškas politinis cirkas, asmeninė politinių ir seksualinių traumų kolekcija, nuo socialinės įtampos mielių išpampęs daugiasluoksnis „kino kine“ pyragas, atviras spjūvis į veidą bet kokio plauko totalitarizmui, kakofoniškas seksualinės revoliucijos himnas.

         Apie savo filmų idėjas D. Makavejevas yra pasakęs: „Seksas – artimiausias revoliucinės dvasios giminaitis: jis laužo taisykles, užkariauja naujas teritorijas, pradeda naują gyvastį.“ Kai kas mano, kad už visų D. Makavejevo sekso grožybių slepiasi ganėtinai paprasti dalykai: piskis su kuo nori, piskis, kaip tik nori, piskis, kiek nori, piskis, kiek lenda. Tokius išmanėlius reikia paprasčiausiai pasiųsti kuo toliau – linksmai riktelti: „Atsipiskit!“

         Fernando Arrabalis (g. 1932) – ispanų rašytojas, teatro ir kino režisierius, kurio provokacinė kūryba ilgus metus neduoda ramybės konservatoriškai Ispanijos valdžiai. Užkietėjusį antifašistą generolas Franko laikė asmeniniu savo priešu, ne kartą tampė po teismus ir vertė emigruoti. Štai 1967 metais F. Arrabalis buvo eilinį kartą teisiamas už „tėvynės išniekinimą“, nes vienam skaitytojui į knygą įrašė dedikaciją „Šikau ant Tėvynės, Dievo ir visų kitų“. 1977 metais, po ilgametės priverstinės tremties šis politinis neklaužada sugrįžo į Ispaniją ir tuojau pat išleido skandalingą „Laišką generolui Franko“. Matydama tokį menininko elgesį, Sovietija troško iš jo pasidaryti savo ideologinį ruporą. Bet kur tau! Rašytojas nors ir atvykdavo į Maskvą pas komunistę Dolores Ibárruri, bet elgdavosi kaip tikras anarchistas – pavyzdžiui, masinio maratono metu surengdavo dadaistinę akciją (visą distanciją bėgdavo atbulas), duodamas interviu Leniną pavadindavo dadaizmo tėvu ir panašiai. 

         Pradėjęs nuo „Panikos teatro“, F. Arrabalis visą gyvenimą liko ištikimas kontraversiškam ir šokiruojančiam menui. Jis – vienas „žiauriausių“ režisierių per visą kino istoriją. Žvėriškų kankinimų ir bausmių scenos, incestas ir koprofagija – įprasti F. Arrabalio filmų atributai, smagiai šokiravę žiūrovus jau ankstesniuose jo filmuose: „Tegyvuoja mirtis“ (Viva la muerte“, 1970) ir „Aš pašoksiu kaip pasiutęs arklys“ („J'irai comme un cheval fou“, 1972). Baisių vaizdelių netrūksta ir „Gernikos medyje“ – pvz., parodomosios koridos metu vietoj buliaus žiauriai nusmeigiamas prie vežimo pririštas mažaūgis žmogus – liliputas.

         Seksas, meilė, žudynės ir prievarta – kas buvo Ispanijos pilietinio karo metais, tas parodoma ir šiame F. Arrabalio filme. „Gernikos medis“ – turbūt pati keisčiausia 1936-ųjų metų Ispanijos karo interpretacija, išlaikanti geriausias Alejandro Jodorowsky’o ir Luiso Bunuelio tradicijas. Villa Romero miestelį iš paskutiniųjų gina sukilėliai komunistai. Šis miestelis – paskutinė laisvės sala fašistų užgrobtoje Ispanijoje. Galiausiai užimama ir ji – atrodo, kad revoliucija pralaimėjo. Tačiau siurealistiniai vaizdai kreipia siužeto reikšmes ir prasmes, todėl taip ir lieka neaišku, kas nugalėjo – žuvę pasipriešinimo kovotojai ar gyvos, bet toliau savo šnipo nematančios fašistinės kiaulės.

         Užburiantys jau patys pirmieji kadrai – septynios baltais rūbeliais apsitaisiusios mergaitės bėga per miestą. Vaikiškose jų rankose netvirtai spaudžiamos plazdančios juodos ir raudonos vėliavos. Angeliškos mergaitės straksi ir čiauška – neskubriai ir iškilmingai. Ir dar tos vėliavos senovinio miesto fone... Fuck, ėmiau seilėtis, bet nuo šių kadrų man tikrai visada gyvaplaukiai pasišiaušia...

          Na, o pabaigai įsiklausykime į F. Arrabalio žodžius, 1978-aisiais ištartus „Laiške ispanų komunistams“: „Kartu su savo svajonėmis vienišas rašytojas žengia į saulėtekį. Mano siela sukyla prieš piktadarystes, tačiau priekyje gražu ir giedra. Išmokime kartu, jūs – eiliniai komunistai ir aš – vienišius, gerbti nepriklausomą, niekieno nepavergtą žvilgsnį, šią poeto garbę. Istorijos ordos praslinks. Tegul šunys nesugraužia vilties.“

         Derekas Jarmanas (1942–1994) – ekstravagantiškas anglų andergraundo režisierius, kūręs sudėtingą, pretenzingą, intelektualų kiną, skirtą ne masiniam žiūrovui, o snobiškiems gurmanams ir vadinamajam „elitui“. Nuo pat pirmosios juostos („Sebastianas”, 1976) D. Jarmanas atvirai skelbė savo homoseksualumą. Homoseksuali meilė kaip kryžiaus kančios – štai pagrindine jo filmų idėja, geriausiai realizuota paskutinėje juostoje „Sodas“ (1990), kuri vadinama „queer” kultūros evangelija.

 Paskutinis XX amžiaus „prakeiktasis poetas“, postavangardo lyderis, seksualinių mažumų guru nepritapo prie konservatyvios ir akademiškos Anglijos menininkų bohemos, įkvėpimą jis rado uždarose bendruomenėse tarp gėjų, transvestitų, sodomitų, nepripažintų poetų ir dailininkų, žodžiu, tarp visuomenės atstumtųjų. Tarp tokių atstumtųjų, žinoma, buvo ir pankai.

         „Jubiliejus“ – andergraundinis pankų eros dekadanso „šedevras“ (vėliau suprasite, kodėl šį žodį rašau kabutėse), pankiška futuristinė fantazija apie apokaliptinę mirštančios Anglijos ateitį. Anglijos karalienė mirė (įsivaizduokit, kaip baisu!), Bekingemo rūmai paversti didžiule garso įrašų studija, policininkai pisa vienas kitą, aplinkui tvyro absoliuti betvarkė ir chaosas. 8-ajame XX amžiaus dešimtmetyje atseit įvyko pankų revoliucija, ir į tokią porevoliucinę epochą D. Jarmanas perkelia Anglijos karalienę Elžbietą I, valdžiusią XVI amžiuje. Senoji valdovė, aišku, pakraupusi: visuotinė politinė ir ekonominė katastrofa, senoji kultūra patyrė krachą, po apgriuvusį Londoną šlaistosi purvinų pankų būriai, pilkos tuščios gatvės ir niūrus Albiono dangus. „Padugnės tapo kunigaikščiais, o karaliai kankinasi požemiuose...“ „Tai jūs išmokėte mus taip gyventi. Amerika žlugo...“ Pakraupusi buvo ne tik tuometinė karalienė (filmas iš tikrųjų skirtas Elžbietos II 25-ųjų karūnavimo metinių jubiliejui!), bet ir cenzūra – juosta tuojau pat buvo uždrausta daugelyje pasaulio šalių.

         O drausti juk nebuvo ko! Nežiūrint į meninį filmo avangardiškumą, idėjiškai jis vis dėlto yra atsilikėliškas ir retrogradinis – puikiai atspindi žiniasklaidos inspiruotas prisitaikėliškas visuomenės nuotaikas po 1968-ųjų revoliucijos. Jame vaizdžiai demonstruojamas „tvirtos rankos“, valdžios ir hierarchijos ilgesys, nostalgija imperinei „senajai gerajai Anglijai“.

         Režisierius, nors ir artimas pankų kultūrai, bet jautė pankų judėjimo krizę, išorinį blizgesį ir vidinę tuštybę. Kalbant atvirai, D. Jarmanas tiesiog nekentė pankų, lyg koks oficiozinis kultūros fiureris laikė juos visuomenės atmatomis, simbolizuojančiomis pasaulio pabaigą! 

         Taigi pažiūrėję šį filmą, galime pasidaryti sau tokias išvadas: 1) ne visi gėjai yra pasipriešinimo dalyviai, 2) ne visi pankai yra protingi. D. Jarmano „Jubiliejų“ pankai iškėlė į savo kultūros viršūnes, visai nekreipdami dėmesio į tai, kad šiame filme autorius iš jų kone atvirai tyčiojasi. Pankai turbūt mąstė taip: šiame filme rodo apie mus (pagrindinius vaidmenis iš tikro atliko tuometinio andergraundo scenos žvaigždės), todėl šis filmas yra geras.

         REVOLIUCIONIERIAI AR BURŽUJŲ SŪNELIAI?

         Pirmuose kadruose filmas pristatomas šitaip: „Šešių dalių komedija apie visuomenės žaidimus, kupinus įtampos, žiaurumo ir beprotybės. Komedija, panaši į pasakas, kurias seka vaikams, kad padėtų jiems ištverti gyvenimą iki mirties.“

         R.-W. Fassbineris (1945–1982) mėgo žaisti su alkoholiu ir kokainu, kol 38-erių galų gale prisižaidė. Žaidė jis ir filmuodamas – kasmet susukdamas po 2-3 nedidelio biudžeto juostas, kurios vėliau tapo atskiru reiškiniu pokario Europos kinematografijoje. Žaidė jis ir sakydamas, kad „Trečioji karta“ yra komedija. Kokia, po velniais, gali būti komedija, kai pasakojama apie tokį rimtą pasipriešinimo judėjimą, kaip „Rote Armee Fraktion“ (RAF)? Pasirodo, gali. Ne komedija, o atviras politinis farsas – režisierius be jokių patyčių ir epatažo parodo kovojančių su sistema kairiųjų ekstremistų gyvenimą, kuris labai panašus į pačių sistemos gynėjų gyvenimą.