Į valdžios institucijų akiratį RAF grupuotė pateko ne tiek dėl kelių bankų apiplėšimų, kiek dėl 1971 metų balandį viešumoje pasirodžiusio strateginio RAF manifesto „Miesto partizanų koncepcija“ („Das Konzept Stadtguerilla”). Netrukus buvo paskelbta valstybinė RAF grupuotės narių, kurių tuo metu buvo apie penkiasdešimt, paieška.

         Pirmoji karta (Andreas Baaderis, Gudrun Ensslin, Holgeris Meinsas, Ulrike Meinhof, Janas-Carlas Raspė ir kt.) veikė itin trumpai – nuo 1970 iki 1972 m. Šis RAF istorijos etapas, lyginant su vėlesnėmis RAF kartomis, buvo labiausiai ideologiškai pagrįstas ir ganėtinai intelektualus, ypač atsižvelgiant į teorinį U. Meinhof indėlį. Nepaisant to, išvengti nekaltų žmonių aukų RAF grupuotei nepavyko.  
 

         Pirmieji kovotojai, neturėdami jokios ginkluoto pasipriešinimo patirties bei pogrindžio kovai reikalingų lėšų, partizaninės kovos taktikos mokėsi palestiniečių stovykloje Jordanijoje, kurioje praleido tris mėnesius: nuo 1970 m. birželio iki rugpjūčio. 1970 m. rugsėjo 29 d. vienu metu buvo apiplėšti trys bankai, iki 1972 m. pradžios – dar keturi, bendra „nusavintų” pinigų suma sudarė apie 700 000 DM. Tada užvirė kova, vėliau pavadinta „kruvinąja geguže”. 1972 m. gegužės 11 d., atsakydami į karą Vietname, RAF kovotojai netoli Frankfurto surengė išpuolį prieš JAV karinę bazę, kurio metu buvo susprogdinti trys užtaisai. Išpuolio metu buvo sužeisti 13 amerikiečių kareivių, 1 mirė nuo žaizdų. Kitą dieną, gegužės 12-ąją, prie Augsburgo policijos būstinės susprogdintos dvi bombos – sužeisti 5 policininkai. Tą pačią dieną sprogmenų prikrautas automobilis sprogo šalia Miuncheno kriminalinės policijos pastato – apgadinti 60 automobilių. Gegužės 15-ąją Karlsrujės mieste sprogo federalinio teisėjo, tiriančio RAF bylą, automobilis – sunkiai sužeista valstybės tarnautojo žmona. Gegužės 19-ąją buvo atakuotas korporacinės žiniasklaidos bastionas – Axelio Springerio redakcija Hamburge (17 sužeistų; atsakomybės už šį išpuolį RAF neprisiėmė). Visą šią išpuolių seriją gegužės 24-ąją vainikavo JAV armijos Europos būstinės užpuolimas – prie kareivinių ir kazino sprogo du sprogmenimis užtaisyti automobiliai; 5 amerikiečių kareiviai buvo sužeisti, 3 – žuvo. 

         Po šitokio sprogimų fejerverko Europos didmiesčiuose federalinė Vokietijos valdžia neišlaikė – 1972 m. gegužės 31 d. visoje šalyje paskelbta totalinė RAF narių paieška. Per birželį beveik visi pagrindiniai RAF pirmosios kartos aktyvistai buvo suimti, nuteisti kalėti iki gyvos galvos ir uždaryti Štamhaimo kalėjime Štutgarte. Kalintys partizanai palaikė ryšius su laisvėje likusiais kovotojais, perduodavo parašytus atsišaukimus, iš valdžios reikalavo suteikti jiems karo belaisvių statusą, rengė bado streikus (pvz., 1974 m. rugpjūčio 27 d. kaliniai paskelbė trečiąjį kolektyvinį bado streiką, o po pustrečio mėnesio vienas RAF kovotojų Holgeris Meinsas, svėręs tik 39 kilogramus, „mirė” prievartinio valgydinimo metu). Suimtųjų akcijos rado platų atgarsį kairiųjų tarpe. Tarpininkauti dėl įkalintų RAF narių mėgino net didysis prancūzų egzistencializmo filosofas Jeanas-Paulis Sartre'as. Laisvėje kovojantys partizanai ne kartą bandė ginklu išlaisvinti savo lyderius(6).

         Antroji RAF karta susikūrė suėmus beveik visus pirmosios kartos lyderius. 1977 metų rudenį prasidėjo vadinamasis „Vokiškas ruduo“ – partizanai bandė išlaisvinti įkalintus RAF narius, paimdami įkaitu Vokietijos darbdavių sąjungos prezidentą Hannsą-Martiną Schleyerį. Tuo pat metu, siekdami padidinti spaudimą VFR valdžiai, grupė palestiniečių kovotojų [vadinti palestiniečius „teroristais“, kai tame pačiame tekste RAF vadinami kovotojais – nepridera ir nelogiška] užgrobė keleivinį „Lufthansos” lėktuvą „Landshut“, skrendantį į Mogadišą (Somalis), ir paėmė įkaitais jo keleivius. Šią dramą krizių štabo įsakymu užbaigė federalinės policijos greito reagavimo būrys GSG 9. Šturmo metu visi įkaitai buvo išlaisvinti, trys iš keturių pagrobėjų nušauti, tačiau žuvo ir lėktuvo pilotas. Po tokio fiasko – nepavykus įkaitų išmainyti į kalinius – antrosios RAF kartos kovotojai įvykdė savo grasinimus ir nužudė H.-M. Schleyerį.

         Praėjus kelioms valandoms po įkaitų išlaisvinimo operacijos A. Baaderis, G. Ensslin ir J.-C. Raspė buvo rasti negyvi Štamhaimo kalėjimo kamerose. Šio įvykio aplinkybės primena 1976 m. gegužės 9 d. istoriją, kai savo kameroje buvo „rasta pasikorusi“ Ulrike Meinhof. Trys RAF lyderiai, pasak tuometinės vidaus reikalų ministerijos, „įvykdė grupinę savižudybę”. A. Baaderis ir J.-C. Raspė neva panaudojo šaunamuosius ginklus, kuriuos slapčia įnešė RAF advokato bendradarbiai, o G. Ensslin neva pasikorė ant kameroje buvusio elektros laido. Masiškai „žudėsi” ir kiti įkalinti RAF nariai(7).

         Visuomenei iki šiol didžiulį įtarimą kelia šių tariamų savižudybių aplinkybės, motyvai bei pasirinkti nusižudymo būdai. Abejones dėl savižudybių versijos pareiškė net vėlesnysis VFR vidaus reikalų ministras O. Schily’is. Vis dėlto, šiandieninė VFR valdžia ir viešoji nuomonė laikosi oficialiosios versijos. Deja, jokių konkrečių įrodymų, kad tai buvo surežisuota savižudybė(8), iki šiol nėra.

         Nepaisant šių nepasisekusių partizaninių akcijų ir vis didėjančio valstybės spaudimo, RAF ir toliau tęsė ginkluotą kovą. 1979 m. birželio 25 d. Baaderio grupuotė pasikėsino į NATO generolą Alexanderį Haigą, 1981 m. rugpjūčio 31 d. buvo užpulta JAV karinių pajėgų oro bazė Ramštaine, 1981 m. rugsėjo 15 d. pasikėsinta į JAV generolą F. Kroeseną; be to, per šį laikotarpį „eksproprijuota” keliolika bankų.

         Po 1977-ųjų „Vokiško rudens” daugelis antrosios RAF kartos narių irgi atsidūrė už grotų arba buvo nužudyti. 1982 m. gegužės mėn. paskelbtu komunikatu „Guerrilla, pasipriešinimas ir antiimperialistinis frontas” prasidėjo naujas RAF etapas – bendro Europos šalių pasipriešinimo fronto sudarymas, ginkluotą kovą derinant su taikiomis politinėmis iniciatyvomis. Šį naują posūkį partizaninės kovos globalizavimo link vainikavo oficiali RAF sąjunga su prancūzų miesto partizanais „Action Directe”, oficialiai įforminta bendru 1985 m. sausio 15 d. komunikatu „Už revoliucionierių vienybę Vakarų Europoje”.  
  

         Trečioji RAF karta, Vokietijos saugumo tarnybų duomenimis, buvo maždaug 250 asmenų organizacija, atsakinga už įvairius sabotažo aktus bei politines žmogžudystes. Pagrindinį grupuotės branduolį sudarė apie 15-20 asmenų. Grupuotė kaltinama pasikėsinimu į „Siemens“ valdybos narį Karlą Heinzą Beckurtsą (1986.VI.9), „Deutsche Bank“ valdybos pirmininką Alfredą Herrhauseną (1989.XII.2) ir „Treuhand“(9) šefą Detlevą Karsteną Rohwedderį (1991.IV.4). Šių bylų tyrimas iki šiol nėra užbaigtas. Be išpuolių prieš kapitalistinio verslo bosus, trečioji RAF karta toliau tęsė atakas prieš imperialistines ir militaristines struktūras: 1984.XII.18 bandė susprogdinti NATO mokyklą, 1985.VIII.8 užpuolė JAV oro pajėgų bazę Frankfurte, 1991.II.13 apšaudė JAV ambasadą Bonoje.

         Dar 1992 m. ARD žurnalistai vienoje laidoje iškėlė kontraversišką tezę, kad trečioji RAF karta neegzistavo iš viso, o jai priskiriami teroro aktai buvo inscenizuoti saugumo tarnybų(10). Vertinant šią hipotezę, rekomenduojama prisiminti ir ekstremistinės italų „Raudonųjų brigadų“ grupuotės istoriją bei su ja susijusias sąvokas: „Strategija ir įtampa“, „Gladio“, „Propaganda Due“(11). Nepaisant visų spekuliacijų, tam tikrus su RAF susijusius įvykius vis dėlto galima laikyti jėgos struktūrų provokacijomis(12).

                                        

Normal 0 Agitacinis 1987 m. plakatas: „Visos Vokietijos demonstracija.
10 metų po Štamhaimo žudynių. Kova tęsiasi!”.

         1998 metų balandžio 20 d. Vysbadeno federalinė kriminalinė tarnyba BKA gavo 8 puslapių raštą (jo autentiškumą patvirtino ekspertai), kuriame RAF paskelbė nutraukianti savo veiklą

Rašte rašoma:

         „Prieš beveik 28-erius metus, 1970 m. gegužės 14 d. išlaisvinimo akcijos metu susikūrė RAF: šiandien mes užbaigiame šį projektą. RAF miesto partizanai nuo šiol yra istorija.

         Sakydami „mes”, turime galvoje visus, iki šiol priklausiusius RAF organizacijai. Šį žingsnį žengiame kartu. Nuo šiol, kaip ir visi likusieji draugai, vadinsimės buvusiaisiais RAF kovotojais.

Mes didžiuojamės savo istorija. RAF buvo revoliucinis mažumos bandymas pasipriešinti šitos visuomenės tendencijoms, įnešti permainų į kapitalistinius santykius. Džiaugiamės galėję prisidėti prie šio bandymo.

Šio projekto pabaiga parodo, ko mes negalėjome pasiekti eidami šiuo keliu. Tačiau ji nepaneigia revoliucijos būtinybės ir teisėtumo. RAF buvo mūsų pasirinkimas stoti į vienas gretas su tais, kurie visame pasaulyje kovoja už išsilaisvinimą iš viešpataujančiųjų priespaudos. Mums šis pasirinkimas atrodė teisingas.”

         Pareiškimas užbaigiamas prisimenant žuvusiuosius – pateikiamas 26 žuvusių RAF, „Birželio 2-osios judėjimo”(13) ir artimų RAF revoliucinių grupuočių narių sąrašas. Po juo užrašyta dramatiška Rozos Luxemburg citata: 

         Neskaitant konservatyviosios kritikos, kuri nuo pat pradžių smerkė bei bandė demonizuoti grupuotės narius, nepasitenkinimas RAF veikla gana anksti pasireiškė ir kairuoliškame judėjime. Pagrindiniai kairiųjų priekaištai buvo susiję su nepamatuoto smurto naudojimu, beprasmėmis žmonių aukomis bei grupuotės narių noru kalbėti „liaudies vardu“. Pavyzdžiui, vienas kairiųjų studentų judėjimo lyderių Rudis Dutschkė savo dienoraštyje šitaip priekaištavo radikaliai RAF teorijai bei praktikai: „Negatyvūs RAF šūdo padariniai matomi daugelyje vietų, CDU/CSU(14) – ypatingai, apskritai visa valdžia ir RAF šūdas atrodo tartum susituokę: tam, kad [kartu] stabdytų politinę klasių kovą!“ (1974 m. gruodžio 1 d.).  

 

         Po RAF išpuolio prieš VFR ambasadą Stokholme Herbertas Marcuse, kurio raštai stipriai įtakojo tų metų studentų judėjimą, į klausimą, ar teroristai yra idėjiniai politiniai nusikaltėliai, atsakė taip: „Aš vis dar laikau save marksistu. Marksizmas atmeta terorą kaip revoliucinį ginklą –tiek individualų terorą, tiek mažų grupių, neturinčių liaudies paramos, terorą. Subjektyviai galima daryti prielaidą, kad jie savo akciją laiko politine akcija. Objektyviai taip nėra. Jei politinės akcijos metu žūva nekalti žmonės, tai yra būtent ta skiriamoji riba, kurią peržengus politinė akcija, subjektyvi politinė akcija, tampa nusikaltimu“ (interviu Vokietijos televizijos kanalui ARD).

         Šiuo metu Vokietijos kairiajame diskurse aptinkama kritika ir dėl galimų antisemitizmo apraiškų RAF grupuotėje. Akivaizdu, kad RAF buvo nusiteikusi antisionistiškai ir iš dalies antiizraelietiškai. Kai 1972 metais per Olimpines žaidynes Miunchene palestiniečių teroristinė grupuotė „Juodasis rugsėjis“ įkaitais paėmė ir nužudė devynis Izraelio sportininkus, RAF sveikino šią akciją, pavadindama ją kova prieš „pasaulinį imperializmą“ bei Izraelio „nacistinį fašizmą“. Anot kritikų, būtent šie pirmosios RAF kartos pareiškimai įtakojo tiek RAF šalininkų, tiek vėlesnių RAF kartų mąstyseną bei akcijas, vėliau įgavusias akivaizdžių antisemitinių bruožų (pvz., grupuotės „Tupamaros Westberlin“ 1969 m. padėta bomba sinagogoje ar palestiniečių grupuotės išpuolis Budapešte 1991 m. prieš išeivius Rusijos žydus, prie kurio netiesiogiai prisidėjo RAF nariai Horstas Mayeris ir Andrea Klump). Dėl šios priežasties atskirus RAF pareiškimus bei jų antiimperialistinę retoriką, kai Izraelis laikomas „blogiu“, atsakingu už pasaulinio kapitalizmo klestėjimą, dalis kairiųjų laiko ne tik iš esmės antisemitine, bet ir niekaip nesuderinama su neomarksistine „beasmenio“ kapitalizmo sąvoka.

         Po SSRS žlugimo visą Europą apėmusios antikomunistinės „raganų medžioklės” metu RAF buvo tradiciškai kaltinama ir ryšiais su „Stasi“(15). Buvo pasinaudota pretekstu, kad antrosios RAF kartos nariai sulaukė organizacinės bei finansinės pagalbos iš VDR. Keliems RAF nariams „Stasi“ dėka netgi pavyko pabėgti į Rytų bloką. Vokietijoms susijungus, jie buvo rasti bei nuteisti įvairiomis bausmėmis.

         1. Tupamarais vadino save XX a. 7-ojo dešimtmečio pabaigos Urugvajaus partizanai, veikę sostinės Montevideo apylinkėse, vargšams daliję pagrobtus pinigus ir maistą. Judėjimą įkūrė žurnalistas Raúlis Sendicas (miręs 1989 m.). 1971 m. jie pasivadino legendinio inkų sukilimo prieš ispanus (1777-81 m.) vado Tupako Amaru vardu. 1972 m. juos sutriuškino Urugvajaus armija, 1973 m. nuvertusi ir prezidentą Juaną Marią Bordaberry. Civilinė vyriausybė buvo atkurta tik 1985 m., kai buvo legalizuotas ir tupamarų judėjimas, bet jau kaip politinė partija. Kaip kairysis judėjimas tupamarai išliko ir iki mūsų dienų, pvz., 2004 m. jie padėjo kairiesiems laimėti rinkimus.          2. Neparlamentinė opozicija – skirtingas kairiųjų bei komunistinių pažiūrų grupuotes vienijantis judėjimas, Vokietijos parlamento, kurio daugumą sudarė dešinieji, opozicija, siekusi politikos demokratizavimo, kritikavusi fašizmo apraiškas, griežtai pasisakiusi prieš Vietnamo karą (vok. Ausserparlamentarische Opposition (APO). 

         3. VFR valdžia, remiama konservatyvios žiniasklaidos, dažniausiai rinkosi ne dialogą su studentais, o tiesioginę konfrontaciją. Todėl Vokietijai oficialiam vizitui pasikvietus Persijos (dabartinio Irano) šachą Rezą Pahlavi, daugeliui tai buvo dar vienas fašistinės politikos tęstinumo įrodymas (R.Pahlavi vadovavo karinei Irano diktatūrai ir buvo remiamas JAV). Į kvietimą dalyvauti protesto demonstracijoje šacho vizito dieną (1967 metų liepos 2-ąją) atsiliepė daugybė jaunų žmonių. Nepaisant to, valdžia darė viską, kad viešnagė aukštam svečiui būtų kuo malonesnė. Prieš pat vizitą be jokio teisinio pagrindo suimti persų opozicijos nariai, vizito dieną uždarytos automagistralės, kuriomis turėjo vykti šachas. Be to, Pahlavi šalininkams buvo leista su vėliavomis bei džiaugsmingais šūksniais pasitikti šachą oro uoste. Kaip tik tokie šacho rėmėjai, vadinamieji „džiūgaujantys persai” (vok. Jubelperser), ir saugojo diktatorių nuo demonstrantų. Kai iš minios pasigirdo šūksniai „žudikai, žudikai“, o į šacho pusę nuskriejo „dažų bombos“, „džiūgaujantys persai“, apsiginklavę medinėmis lazdomis, ėmė pulti demonstrantus. Kaip vėliau paaiškėjo, dalis „džiūgaujančių persų“ buvo persų saugumo tarnybų pareigūnai (tai paaiškina gerą Berlyno policijos bei šacho rėmėjų tarpusavio supratimą). Netrukus, įsiterpus Berlyno policijos daliniams, demonstracija išsiskirstė.
         Vakare karališkoji pora pagal programą turėjo klausytis „Stebuklingosios fleitos“. Prie teatro pastato vėl susirinko demonstrantai bei policijos daliniai, remiami šacho šalininkų, vėl pasigirdo skanduotės, ėmė skrieti supuvę pomidorai ir kiaušiniai. Šachui laimingai pasiekus operą, demonstrantai ėmė po truputį skirstytis, tačiau, užuot leidęs studentams pasitraukti, Berlyno policijos šefas nusprendė panaudoti „kepeninės dešros taktiką“: „Paimkime demonstrantus kaip kepeninę dešrą – suspaudus per vidurį, ji išplyš per galus“. Policija, ginkluota guminėmis lazdomis, puolė susirinkusią minią. Dauguma demonstrantų, pasruvę kraujais, krito lyg pakirsti prieš įsisiautėjusius policininkus, kiti tuo metu bandė pasprukti į šalutines gatves. Jų tarpe buvo ir 26 metų romanistikos studentas Benno Ohnesorgas, kuris tą dieną pirmą kartą gyvenime dalyvavo demonstracijoje. Apie pusę devintos vakaro jis ir dar keletas jaunuolių pateko į grumtynes su policija, kuri manėsi atpažinusi riaušių organizatorius. Grumtynių metu 39 metų kriminalinio skyriaus viršila Karl-Heinzas Kurrasas panaudojo tarnybinį pistoletą – iššovusi kulka perskrodė studento galvą. B.Ohnesorgas mirė vietoje. (Vėliau teisme Kurrasas buvo išteisintas, nes užtikrino, kad ginklas iššovė netyčia.) Po šio įvykio RAF iškėlė šūkį „Valstybė šovė į mus visus!“, kuris nužymėjo visą tolesnį kelią kovojant prieš valstybės terorą.

         4. 1967 metų gegužės mėn. Briuselio prekybos centro gaisro metu žuvus apie 300 žmonių, Berlyne pasirodė keli Komunos 1 (Kommune 1) atsišaukimo egzemplioriai, kuriuose įvykiai Belgijoje tiesiogiai siejami su amerikiečių bombardavimais Vietname: „Degantis prekybos centras su jame degančiais žmonėmis Europos sostinėje pirmą kartą perteikė spragsintį Vietnamo karo įspūdį, kurio mums iki šiol trūksta Berlyne [...] Kada gi suliepsnos Berlyno prekybos centrai?“ 1968 metų balandžio 2-osios rytą keturi RAF nariai atvyko į Frankfurtą prie Maino ir visą dieną praleido tyrinėdami įvairius vietinius prekybos centrus. Prieš pat vidurnaktį Vokietijos spaudos agentūrą pasiekė skambutis: „Netrukus degs Schneideris ir Kaufhofas. Tai politinis keršto aktas.“ Maždaug tuo pačiu metu minėtuose prekybos centruose buvo pastebėtos liepsnos, sukeltos savadarbių laikrodinių užtaisų. Nuostolius – 282.339 DM „Schneider” ir 390.865 DM „Kaufhof” – padengė draudimas. Žmonės nenukentėjo.

         5. 1970 metų gegužės 14 d. A.Baaderis buvo nuvežtas į Berlyno Socialinių klausimų institutą, nes žurnalistė Ulrike Meinhof pareiškė norinti kartu su juo išleisti knygą apie vaikų namų auklėtinius. Institute netikėtai pasirodė ginkluoti A.Baaderio kolegos. Per išlaisvinimo akciją buvo peršautas šios įstaigos darbuotojas.

         6. 1975 metų balandžio 24 d. šeši vokiečių RAF kovotojai – velionio Holgerio Meinso komanda – užėmė dalį Vokietijos ambasados Stokholme ir pareikalavo paleisti 26 įkalintus RAF narius. Kai VFR valdžia atsisakė patenkinti šį reikalavimą, paeiliui buvo nužudyti du įkaitai – Vokietijos karo atašė ir ekonomikos atašė. Prieš pat vidurnaktį, Švedijos saugumo tarnyboms jau pasiruošus panaudoti dujas, pasigirdo sprogimas, po kurio ambasados pastatas užsidegė. Tyrimo metu paaiškėjo, kad užtaisas suveikė per užpuolikų aplaidumą. Gaisro metu žuvo RAF kovotojas Ulrichas Weselis, kitas partizanas Siegfriedas Hausneris vėliau mirė nuo nudegimų. Likę keturi RAF nariai buvo nuteisti.

         7. Pvz., oficialioji versija teigia, kad nusižudyti mėgino ir dar viena RAF kalinė – Irmgard Moeller. Ji neva aštuonis kartus peiliu dūrė sau į širdį, tačiau sužeidimai nebuvo mirtini. Pati I.Moeller apie šiuos įvykius sakė, kad buvo užklupta bemieganti ir atsibudo tik kitą dieną ant neštuvų. Ji iki šiol neigia oficialią suplanuotos grupinės savižudybės versiją. Oficiali mirties aplinkybių versija nuo pat pradžių daug kam kėlė abejonių. Netrukus po šio įvykio savaitraštis „Stern” rašė, kad tuo metu, kai įvyko ši savižudybė, dėl vykusių statybos darbų Štamhaime buvo atjungta avarinių laiptų signalizacija, tad teoriškai buvo galima patekti į kalėjimą iš išorės. Kai kurie įtaria, kad tai galėjo būti specialiųjų tarnybų darbas. 

         8. Beveik visi antrosios RAF kartos nariai manė, jog valstybė paprasčiausiai išžudė bejėgius, kamerose uždarytus kovotojus. Bet buvo ir išimčių: pvz., RAF narės Brigitte Mohnhaupt ir Susanne Albrecht, priešingai, palaikė savižudybės versiją ir teigė, jog įkalinti bičiuliai tokiu būdu pareiškė savo laisvą valią bei norą savo savižudybėmis paskatinti tęsti kovą.

         9. „Treuhandanstalt” buvo speciali VFR valdžios įsteigta organizacija, atsakinga už buvusios VDR įmonių privatizavimą bei likvidavimą. „Treuhandanstalt” dažnai kaltinama neskaidrumu bei masiniu piktnaudžiavimu finansinėmis lėšomis.

         10. Ši hipotezė, kritikų dažnai vadinama paprasčiausia sąmokslo teorija, gvildenama žurnalisto Gerhardo Wisnewskio knygoje „RAF fantomas. Kam politikams ir verslininkams reikalingi teroristai“ (Gerhard Wisnewski, Wolfgang Landgraeber, Ekkehard Sieker: Das RAF-Phantom. Wozu Politik und Wirtschaft Terroristen brauchen. Droemer Knaur, München, 1992)

         11. Dar 1974 m. į „Raudonąsias brigadas“ (it. „Brigate Rosse“) buvo infiltruoti italų saugumo tarnybos „Gladio” darbuotojai, kurie yra atsakingi už kai kuriuos grupuotei priskiriamus išpuolius. Nuo 1990 metų tokia Italijos saugumo tarnybų „Strategijos ir įtampos“(ital. strategia della tensione) strategija buvo naudojama gana dažnai. Ši sąvoka apibrėžia saugumo tarnybų suplanuotas kriminalines akcijas, kurios įgyvendinamos pasitelkiant dešiniuosius ekstremistus, mafiją bei slaptas verslininkų ložes, pvz., „Propaganda Due“.

         12. Pvz., tikra valstybės saugumo struktūrų inscenizacija galima laikyti precedentą, vadinamą „Celės skylės“ vardu. 1978 metų liepos 25 d. Žemutinės Saksonijos saugumo tarnybos išsprogdino skylę išorinėje kalėjimo sienoje, turėjusią įrodyti RAF nario Sigurdo Bebuso tariamą pabėgimą.

         13. „Birželio 2-osios judėjimas” (vok. Bewegung 2. Juni) – praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje veikusi miesto partizanų grupuotė, artima RAF. Jos pavadinimas susijęs su 1967 m. birželio 2 d. studentų demonstracija, kurios metu policija nužudė vieną demonstrantų.

         14. Konservatyvių Vokietijos partijų (Krikščionių Demokratų Sąjungos ir Krikščionių Socialinės Sąjungos) frakcija.

         15. Stasi (Staatssicherheit) – Rytų Vokietijos saugumo tarnyba.