Viena liūdniausiai pagarsėjusių žudikių pagal kontraktą yra „Blackwater Worldwide“ korporacija. „Blackwater“ įkūrėjas Erikas Prince‘as mėgaujasi galinga JAV politinio elito parama. Jo smogikai turi nuosavą daugiau nei dvidešimties lėktuvų flotilę (į ją įeina atakuojantys malūnsparniai, žvalgybos dirižabliai ir šarvuoti desanto lėktuvai), kuri aprūpinta pažangia komunikacijų įranga. Dvi „Blackwater“ priklausančios aviacijos firmos – „Presidential Airways“ ir „Aviation Worldwide Services“ – buvo pasiųstos gabenti kalinius, kankinamus Rytų Europoje pastatytuose CŽV kovos su terorizmu kalėjimuose. „Blackwater“ kompanijos vadovai net įsteigė naują privačią šnipų tarnybą „Total Intelligence“, kuriai vadovauja karjeristai sociopatai – J. Coferis Blackas (buvęs CŽV antiteroristinio padalinio vadovas) ir Robertas Richeris (buvęs CŽV operacijų padalinio vadovas ir Viduriniųjų Rytų skyriaus šefas). „Blackwater“ stengiasi plėsti verslą ir sudaryti įstatymų priežiūros sutartis municipaliniame lygmenyje.
Karo samdiniai okupuotame Irake
2007-ųjų rugsėjo 16-ąją vienas „Blackwater“ banditas Nisuro aikštėje Bagdade išžudė mažiausiai 20 beginklių žmonių. Pasipiktinęs Irako premjeras Nuris al-Malikis pareikalavo, kad JAV vyriausybė nutrauktų kontraktus su „Blackwater“ ir išstumtų kompaniją iš jo šalies. Įvykius tyrę FTB agentai konstatavo, kad korporacijų samdomi kariai Irake „neapgalvotai pažeidė galios žudyti reglamentą (deadly-force regulations)“ ir rekomendavo federalinei teisėsaugai imtis atitinkamų veiksmų. JAV karo departamentas į tai reagavo savotiškai – per tris savaites po skerdynių su „Blackwater“ buvo pasirašyta dar daugiau kontraktų. Po įvykių Nisuro aikštėje pagal kontraktus JAV privačiai samdytų žudikų kiekis okupuotame Irake ne tik nesumažėjo – iš tiesų jų tik padaugėjo. Ir visi jie mėgaujasi 2004 m. suteiktu imunitetu, saugančiu nuo teisėsaugos persekiojimo.
Greta „Blackwater“ šiandien gyvuoja dar mažiausiai dvi dešimtys kompanijų, kurios JAV karinei okupacinei valdžiai Irake tiekia daugiau nei 20 000 iki dantų ginkluotų kaubojų, kainuojančių milijardus JAV dolerių. Savaitiniai karo-apsaugos kontraktai sunitų trikampio miestuose žada 1 000 JAV dolerių algas per dieną, atskiriems banditams pridedami ir įvairaus dydžio procentai, kurie priklauso nuo užduoties ir nuo esamų rinkos sąlygų. Neįmanoma sužinoti, kiek mokama sukarinto tardymo specialistams, nusamdytiems per „Titan Corporation“ ir „CACI International“. Šlykščiose landynėse, pvz., senajame JAV karo kalėjime Abu Graibe, jie prižiūri karius, kurie sistemingai nužmogina, lytiškai prievartauja, kankina ir žudo nuogus Irako kalinius.
Didžiausios karo samdinių korporacijos, pvz., „Triple Canopy“, savo reklaminėje medžiagoje giriasi „naršysiančios visus pasaulio kraštus tol, kol ras profesionalų“ – tokių, kaip buvę „SAS British“ komandosai iš Šiaurės Airijos arba „Rask ir nužudyk“ kariai iš Čilės, kurią Pinochetas pavertė policine valstybe. Britų kompanija „Erinys“ kariniam-industriniam kompleksui okupuotame Irake tiekia buvusius kai kurių liūdniausiai pagarsėjusių Pietų Afrikos apartheido mirties būrių karius. Tarp „Erinys“ darbuotojų, nužudytų Irake 2004-ųjų sausį, buvo du karo nusikaltėliai iš sukarintų organizacijų, kurių ieško Pietų Afrikos „Tiesos ir susitaikymo komisija“, ir Rodezijos slaptųjų policijos pajėgų kontržvalgybos veteranas, terorizavęs, kankinęs ir išžudęs daugybę žmonių bei šeimų Zimbabvėje, Botsvanoje ir Zambijoje. „Erinys“ taip pat samdo ginkluotus kurdus, kad šie saugotų naftos telkinius iš karo besipelnantiems Vakarų tarptautiniams naftos konglomeratams „Bechtel“, „Halliburton“ ir „KBR“.
Greta „Blackwater“ šiandien gyvuoja dar mažiausiai dvi dešimtys kompanijų, kurios JAV karinei okupacinei valdžiai Irake tiekia daugiau nei 20 000 iki dantų ginkluotų kaubojų, kainuojančių milijardus JAV dolerių. Savaitiniai karo-apsaugos kontraktai sunitų trikampio miestuose žada 1 000 JAV dolerių algas per dieną, atskiriems banditams pridedami ir įvairaus dydžio procentai, kurie priklauso nuo užduoties ir nuo esamų rinkos sąlygų. Neįmanoma sužinoti, kiek mokama sukarinto tardymo specialistams, nusamdytiems per „Titan Corporation“ ir „CACI International“. Šlykščiose landynėse, pvz., senajame JAV karo kalėjime Abu Graibe, jie prižiūri karius, kurie sistemingai nužmogina, lytiškai prievartauja, kankina ir žudo nuogus Irako kalinius.
Didžiausios karo samdinių korporacijos, pvz., „Triple Canopy“, savo reklaminėje medžiagoje giriasi „naršysiančios visus pasaulio kraštus tol, kol ras profesionalų“ – tokių, kaip buvę „SAS British“ komandosai iš Šiaurės Airijos arba „Rask ir nužudyk“ kariai iš Čilės, kurią Pinochetas pavertė policine valstybe. Britų kompanija „Erinys“ kariniam-industriniam kompleksui okupuotame Irake tiekia buvusius kai kurių liūdniausiai pagarsėjusių Pietų Afrikos apartheido mirties būrių karius. Tarp „Erinys“ darbuotojų, nužudytų Irake 2004-ųjų sausį, buvo du karo nusikaltėliai iš sukarintų organizacijų, kurių ieško Pietų Afrikos „Tiesos ir susitaikymo komisija“, ir Rodezijos slaptųjų policijos pajėgų kontržvalgybos veteranas, terorizavęs, kankinęs ir išžudęs daugybę žmonių bei šeimų Zimbabvėje, Botsvanoje ir Zambijoje. „Erinys“ taip pat samdo ginkluotus kurdus, kad šie saugotų naftos telkinius iš karo besipelnantiems Vakarų tarptautiniams naftos konglomeratams „Bechtel“, „Halliburton“ ir „KBR“.
Didysis karo padėties verslas
Tuo pat metu, kai Irake naudojamasi samdytais žmogžudžiais, vyriausybė karo samdinius dislokuoja ir JAV teritorijoje, o tai sukelia papildomų rūpesčių dėl naujų valdžios galių įvesti karinę padėtį. Daugiau nei šimtmetį galiojo griežti įstatymai, užtikrinantys, kad vyriausybė prieš JAV žmones nenaudos federalinių armijos pajėgų. XIX a. 7-ajame dešimtmetyje, atstatant šalį po pilietinio karo, daugelyje pietinių JAV regionų buvo įvesta karinė padėtis – tvarkos palaikymą vyriausybė patikėjo JAV armijai. 1878-aisiais, reaguodami į tam tikrus įvykius pietinėse JAV valstijose karinės padėties metu, įstatymų leidėjai priėmė „Posse Comitatus Act“ („Valstybinių galių įstatymą“), kuris griežtai uždraudė šalies viduje naudoti JAV karines pajėgas be akivaizdaus kongreso pritarimo. Kaip ir 1807-aisiais priimtas Sukilimų įstatymas, „Posse Comitatus“ aktas siekė apriboti nevaržomą prezidentinės vykdomosios valdžios galią.
Nepaisant to, 2006-aisiais JAV kongresas priėmė itin kontraversišką įstatymą, kuris pirmą kartą per 125 metų laikotarpį susilpnino „Posse Comitatus“ aktą bei Sukilimų įstatymą ir suteikė prezidentui Georgui W. Bushui galią panaudoti federalines ginkluotąsias pajėgas JAV teritorijoje: „siekiant palaikyti viešąją tvarką, susidarius blogai ir neapibrėžtai situacijai – įvykus gamtinei katastrofai, epidemijai, esant rimtam pavojui žmonių sveikatai; teroristų atakai arba incidentui; sukilimui; smurtavimui namuose ar atlikus kitokius neteisėtus veiksmus.“ Šių teisinių pokyčių dingstimi tapo daugelis faktorių: panika po 2001-ųjų rugsėjo, kai teroristai užgrobė lėktuvus, 2005-aisiais kilę nuogąstavimai dėl H5N1 paukščių gripo epidemijos ir košmaru virtę siaubingi potvyniai, 2006-ųjų rugpjūčio pabaigoje sukelti Katrinos uragano. Po metų šie įstatymo pakeitimai buvo visiškai anuliuoti, tačiau liko svarbi spraga – valdžia pagal privačius kontraktus gali naudoti korporacijų samdinius, sukarintą pretorionų gvardiją, galinčią veikti už įstatymų ribų.
Pirmasis įspūdis apie valstybės naudojamas samdinių pajėgas susidaro pažvelgus į Katrinos uragano nuniokotą Meksikos įlankos pakrantę, o ypač – į užtvindytą Naujojo Orleano miestą. Trokštančių, badaujančių, sergančių, išvargintų ir namų netekusių gyventojų bei pabėgėlių padėtis sustiprino Busho-Cheney‘o režimo, nesugebančio padėti žmonėms, kritiką. Vieni kritikai kaltino valdžią nusikalstamu neišmanymu; kiti – surambėjusiu aplaidumu, teigdami, kad uždelsta reaguojant į rasines ir klasines problemas. Gali būti ir taip, kad valdžia paliko skęsti Naująjį Orleaną apgalvotai ir ciniškai – jis turėjo tapti dalimi neoliberalų laboratorijos vykdomo eksperimento, kurio metu siautėtų plėšrūs laissez-faire kapitalistai.
Su šia nuodinga filosofija grėsmingai derinasi ir privačiai samdomų karių naudojimo idėja. Pamąstykite: iki dantų ginkluoti „Blackwater“ banditai korporacijų malūnsparniu atvyko į Naująjį Orleaną ir pradėjo „atstatinėti tvarką“ dar prieš pasirašant kontraktus – iškart po to, kai Katrina smogė įlankos pakrantei. Nacionalinės gvardijos pajėgos ir Raudonasis kryžius dar nebuvo įleisti į miestą, o „Blackwater“ samdiniai, užgrūdinti karinių okupacijų Afganistane ir Irake, be jokių leidimų klaidžiojo po gatves, važinėjo sunkvežimiais užtemdytais stiklais ir be numerių, „saugojo kvartalus“ ir „konfrontavo su nusikaltėliais“.
„Blackwater“ pėdomis sekė kitos korporacijų armijos – britų „ArmorGroup International“ ir „International Security, Inc.“. Pastaroji verslą pradėjo Teksase, į jos pareigūnų gretas įtraukti karo veteranai iš Izraelio gynybos pajėgų, antiteroristinių nacionalinės policijos padalinių ir slaptosios žvalgybos tarnybos „Shin Beit“. Po kelių dienų vyriausybei pavaldus Vidaus saugumo departamentas su šiomis firmomis pasirašė itin pelningus kontraktus („Blackwater“ per mažiau nei keturis mėnesius už savo „pastangas įveikti uragano padarinius“ susikrovė 30 milijonų JAV dolerių) ir suteikė jiems „galią žudyti“ saugant įmones, uždarus privilegijuotųjų kvartalus ir privatų miesto elito turtą. Dešimtys šių apmokamų žudikų gavo netgi „specialius“ Luizianos valstijos įstatymo priežiūros įstaigų įgaliojimus. Po dvejų metų daugelis šių galvažudžių dar likę mieste; dabar jie prievarta išvaro žmones iš namų, kuriuos perims turtingi miesto nekilnojamojo turto plėtros specialistai, ir dirba policininkais kvartaluose, kuriuose įtūžę, iš namų išvaryti senieji gyventojai „kliudo atstatyti miestą“.
„Krizės atsiranda kaip spragos įprastinėje politikoje, kai jai reikia pritarimo, o pritarimo nėra“, – rašo Naomi Klein 2007 m. išleistoje knygoje „Šoko doktrina. Katastrofų kapitalizmo iškilimas“ (The Shock Doctrine: The Rise of Disaster Capitalism). Gerai ginkluotos, greitai reaguojančios jėgos, tokios kaip „Blackwater“, siekdamos pasipelnyti, ne tik pasinaudoja krizėmis, bet jas ir didina. Nors vyriausybės veiksmai, norint panaudoti ginkluotąsias pajėgas šalies viduje, yra suvaržyti federalinių įstatymų, pvz., „Posse Comitatus“ akto, ji gali slapčiomis apeiti šias teisines procedūras, laisvojoje rinkoje nusamdydama sukarintas pajėgas ir sudarydama su jais „neoficialius“ kontraktus dėl „privataus saugumo“. Šios pagal kontraktus veikiančios pajėgos gali būti dislokuotos laisva prezidento ir jo korporacinių dievukų valia – jokios priežiūros, jokios atskaitomybės. Šis pavyzdys vaizdžiai parodo, kad nuosavų samdytų karių panaudojimas Naujajame Orleane gali tapti nepaskelbtos karinės padėties preliudija Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Nepaisant to, 2006-aisiais JAV kongresas priėmė itin kontraversišką įstatymą, kuris pirmą kartą per 125 metų laikotarpį susilpnino „Posse Comitatus“ aktą bei Sukilimų įstatymą ir suteikė prezidentui Georgui W. Bushui galią panaudoti federalines ginkluotąsias pajėgas JAV teritorijoje: „siekiant palaikyti viešąją tvarką, susidarius blogai ir neapibrėžtai situacijai – įvykus gamtinei katastrofai, epidemijai, esant rimtam pavojui žmonių sveikatai; teroristų atakai arba incidentui; sukilimui; smurtavimui namuose ar atlikus kitokius neteisėtus veiksmus.“ Šių teisinių pokyčių dingstimi tapo daugelis faktorių: panika po 2001-ųjų rugsėjo, kai teroristai užgrobė lėktuvus, 2005-aisiais kilę nuogąstavimai dėl H5N1 paukščių gripo epidemijos ir košmaru virtę siaubingi potvyniai, 2006-ųjų rugpjūčio pabaigoje sukelti Katrinos uragano. Po metų šie įstatymo pakeitimai buvo visiškai anuliuoti, tačiau liko svarbi spraga – valdžia pagal privačius kontraktus gali naudoti korporacijų samdinius, sukarintą pretorionų gvardiją, galinčią veikti už įstatymų ribų.
Pirmasis įspūdis apie valstybės naudojamas samdinių pajėgas susidaro pažvelgus į Katrinos uragano nuniokotą Meksikos įlankos pakrantę, o ypač – į užtvindytą Naujojo Orleano miestą. Trokštančių, badaujančių, sergančių, išvargintų ir namų netekusių gyventojų bei pabėgėlių padėtis sustiprino Busho-Cheney‘o režimo, nesugebančio padėti žmonėms, kritiką. Vieni kritikai kaltino valdžią nusikalstamu neišmanymu; kiti – surambėjusiu aplaidumu, teigdami, kad uždelsta reaguojant į rasines ir klasines problemas. Gali būti ir taip, kad valdžia paliko skęsti Naująjį Orleaną apgalvotai ir ciniškai – jis turėjo tapti dalimi neoliberalų laboratorijos vykdomo eksperimento, kurio metu siautėtų plėšrūs laissez-faire kapitalistai.
Su šia nuodinga filosofija grėsmingai derinasi ir privačiai samdomų karių naudojimo idėja. Pamąstykite: iki dantų ginkluoti „Blackwater“ banditai korporacijų malūnsparniu atvyko į Naująjį Orleaną ir pradėjo „atstatinėti tvarką“ dar prieš pasirašant kontraktus – iškart po to, kai Katrina smogė įlankos pakrantei. Nacionalinės gvardijos pajėgos ir Raudonasis kryžius dar nebuvo įleisti į miestą, o „Blackwater“ samdiniai, užgrūdinti karinių okupacijų Afganistane ir Irake, be jokių leidimų klaidžiojo po gatves, važinėjo sunkvežimiais užtemdytais stiklais ir be numerių, „saugojo kvartalus“ ir „konfrontavo su nusikaltėliais“.
„Blackwater“ pėdomis sekė kitos korporacijų armijos – britų „ArmorGroup International“ ir „International Security, Inc.“. Pastaroji verslą pradėjo Teksase, į jos pareigūnų gretas įtraukti karo veteranai iš Izraelio gynybos pajėgų, antiteroristinių nacionalinės policijos padalinių ir slaptosios žvalgybos tarnybos „Shin Beit“. Po kelių dienų vyriausybei pavaldus Vidaus saugumo departamentas su šiomis firmomis pasirašė itin pelningus kontraktus („Blackwater“ per mažiau nei keturis mėnesius už savo „pastangas įveikti uragano padarinius“ susikrovė 30 milijonų JAV dolerių) ir suteikė jiems „galią žudyti“ saugant įmones, uždarus privilegijuotųjų kvartalus ir privatų miesto elito turtą. Dešimtys šių apmokamų žudikų gavo netgi „specialius“ Luizianos valstijos įstatymo priežiūros įstaigų įgaliojimus. Po dvejų metų daugelis šių galvažudžių dar likę mieste; dabar jie prievarta išvaro žmones iš namų, kuriuos perims turtingi miesto nekilnojamojo turto plėtros specialistai, ir dirba policininkais kvartaluose, kuriuose įtūžę, iš namų išvaryti senieji gyventojai „kliudo atstatyti miestą“.
„Krizės atsiranda kaip spragos įprastinėje politikoje, kai jai reikia pritarimo, o pritarimo nėra“, – rašo Naomi Klein 2007 m. išleistoje knygoje „Šoko doktrina. Katastrofų kapitalizmo iškilimas“ (The Shock Doctrine: The Rise of Disaster Capitalism). Gerai ginkluotos, greitai reaguojančios jėgos, tokios kaip „Blackwater“, siekdamos pasipelnyti, ne tik pasinaudoja krizėmis, bet jas ir didina. Nors vyriausybės veiksmai, norint panaudoti ginkluotąsias pajėgas šalies viduje, yra suvaržyti federalinių įstatymų, pvz., „Posse Comitatus“ akto, ji gali slapčiomis apeiti šias teisines procedūras, laisvojoje rinkoje nusamdydama sukarintas pajėgas ir sudarydama su jais „neoficialius“ kontraktus dėl „privataus saugumo“. Šios pagal kontraktus veikiančios pajėgos gali būti dislokuotos laisva prezidento ir jo korporacinių dievukų valia – jokios priežiūros, jokios atskaitomybės. Šis pavyzdys vaizdžiai parodo, kad nuosavų samdytų karių panaudojimas Naujajame Orleane gali tapti nepaskelbtos karinės padėties preliudija Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Šventieji Amerikos Dievo kariai
Neoliberalizmas nėra vienintelė groteskiška ideologija, kurią propaguoja ir iš kurios pelnosi „Blackwater“. Kita ideologinė „Blackwater“ kryptis yra krikščioniškas teokratinis ekstremizmas. Multimilijonierius Erikas Prince‘as, „Blackwater“ savininkas ir vadovas, yra nuožmus, reakcingas olandų kalvinistas, virtęs Romos kataliku; jo tėvas, automobilių dalių pramonės magnatas, padėjo organizuoti Šeimos tyrimų tarybą – galingą krikščionių politinę grupę, besirūpinančią skyrybų, homoseksualizmo, gimdymų kontrolės ir mokymo apie evoliuciją valstybinėse mokyklose draudimu. Ši taryba glaudžiai susijusi su kai kuriomis baltųjų dominavimo ir krikščionių-nacionalistų organizacijomis. „Blackwater“ savininko svainis yra ultradešinysis milijardierius, augęs tarp „Amway“ spekuliantų kulto išpažinėjų; nuo praeito dešimtmečio pradžios jis buvo vienas svarbiausių dešiniosios krikščionių politikos JAV finansuotojų. Prince‘as dirba keliose vadinamųjų „naujųjų kryžiuočių“ organizacijose, kurios veikia globaliai, pavyzdžiui, kviečia gelbėti persekiojamus krikščionis ir rengti karines atakas prieš Sudaną. Sklinda gandai, kad „Blackwater“ samdiniai jau nusiųsti į Darfūrą ir patarinėja Jungtinių Tautų įstatymų prižiūrėtojams.
Prince‘as nuolat kartoja esąs fanatiškas patriotas ir teigia, kad jo samdytų karių kompanija nedirbtų bet kam, kas turi pinigų – ji dirbs tik dėl JAV galybės ir garbės. „Blackwater“ teikia tokias pat paslaugas, kaip ir nacionalinės karinės pajėgos, tik neturi politinio kapitalo. Kol rašau šį straipsnį, JAV karinių pajėgų personalas ir korporacinių samdinių armija nuolat keičiasi, tačiau į siaubingas Irako karo sąskaitas įskaičiuojamos tik valstybinių pajėgų kareivių mirtys ir sužeidimai. Bet kurio samdinio mirtis traktuojama kaip konfidencialus, tik privačias korporacijas liečiantis dalykas. Privačios korporacijos vis dėlto sugebėjo įrodyti, kad remia valstybę, ir dabar mėgaujasi itin neaiškia bendryste su valstybės karinio saugumo, įstatymų priežiūros ir vykdomosios valdžios administracija. Tai iliustruoja Josepho Schmitzo pavyzdys. Šio biurokrato, generolo ir JAV Karo departamento inspektoriaus uždavinys buvo rūpestinga samdinių (tarp jų – ir „Blackwater“) priežiūra ir neteisėtų veiksmų tyrimas. 2005-aisiais Schmitzas baigė darbą Pentagone ir tučtuojau buvo įdarbintas „Blackwater“ patarėju teisės klausimams. Linijos išties itin išblukusios.
Globalizuotoje ir korporacijų tinklais apraizgytoje valstybėje mus kasdien vis stipriau žeidžia nematoma Adamo Smitho ranka. Nieko neturėtų stebinti, kad karo baisybės, anksčiau priklausiusios privilegijuotam valstybinės prievartos monopoliui, dabar vis dažniau priskiriamos nuolat didėjančiam privačius kontraktus pasirašančių piktadarių būriui.
Prince‘as nuolat kartoja esąs fanatiškas patriotas ir teigia, kad jo samdytų karių kompanija nedirbtų bet kam, kas turi pinigų – ji dirbs tik dėl JAV galybės ir garbės. „Blackwater“ teikia tokias pat paslaugas, kaip ir nacionalinės karinės pajėgos, tik neturi politinio kapitalo. Kol rašau šį straipsnį, JAV karinių pajėgų personalas ir korporacinių samdinių armija nuolat keičiasi, tačiau į siaubingas Irako karo sąskaitas įskaičiuojamos tik valstybinių pajėgų kareivių mirtys ir sužeidimai. Bet kurio samdinio mirtis traktuojama kaip konfidencialus, tik privačias korporacijas liečiantis dalykas. Privačios korporacijos vis dėlto sugebėjo įrodyti, kad remia valstybę, ir dabar mėgaujasi itin neaiškia bendryste su valstybės karinio saugumo, įstatymų priežiūros ir vykdomosios valdžios administracija. Tai iliustruoja Josepho Schmitzo pavyzdys. Šio biurokrato, generolo ir JAV Karo departamento inspektoriaus uždavinys buvo rūpestinga samdinių (tarp jų – ir „Blackwater“) priežiūra ir neteisėtų veiksmų tyrimas. 2005-aisiais Schmitzas baigė darbą Pentagone ir tučtuojau buvo įdarbintas „Blackwater“ patarėju teisės klausimams. Linijos išties itin išblukusios.
Globalizuotoje ir korporacijų tinklais apraizgytoje valstybėje mus kasdien vis stipriau žeidžia nematoma Adamo Smitho ranka. Nieko neturėtų stebinti, kad karo baisybės, anksčiau priklausiusios privilegijuotam valstybinės prievartos monopoliui, dabar vis dažniau priskiriamos nuolat didėjančiam privačius kontraktus pasirašančių piktadarių būriui.
Iš anglų k. vertė kp
Nevalstybinės politikos ir neoficialiosios kultūros žurnalas „Juodraštis“, 2008 m. Nr. 1
