Kodėl akademinėse institucijose tiek mažai anarchistų?
Tai taiklus klausimas, nes anarchizmas kaip politinė filosofija šiuo metu iš tiesų sparčiai plinta. Visur dygsta anarchistiniai ar anarchizmo įkvėpti judėjimai, o tradiciniai anarchistiniai principai – autonomija, savanoriška bendrystė, saviorganizacija, tarpusavio pagalba, tiesioginė demokratija, – buvę vidiniu organizaciniu globalizacijos judėjimo pagrindu, dabar tą patį vaidmenį atlieka įvairiausių tipų radikaliuose judėjimuose. Revoliucionieriai Meksikoje, Argentinoje, Indijoje ir kitur vis dažniau atsisako netgi kalbėti apie valdžios paėmimą ir pradeda formuluoti radikaliai kitokias idėjas, klausiančias ką apskritai reiškia revoliucija. Reikia sutikti, kad dauguma nevartoja paties žodžio „anarchizmas”. Tačiau, kaip neseniai pastebėjo Barbara Epstein, anarchizmas šiuo metu užėmė tas pozicijas, kurias XX a. 7-ajame dešimtmetyje socialiniuose judėjimuose turėjo marksizmas: netgi tie, kurie nelaiko savęs anarchistais, jaučia, kad privalo apibrėžti savo santykį su anarchizmu ir būna įkvėpti jo idėjų.
Tačiau visa tai lieka beveik nepastebėta akademiniuose sluoksniuose. Dauguma mokslininkų, atrodo, arba neturi jokio supratimo, kas yra anarchizmas, arba atmeta jį primityviais stereotipais. („Anarchistinė organizacija! Bet argi tai nėra akivaizdus prieštaravimas?”). Jungtinėse Valstijose gyvena tūkstančiai vienokių ar kitokių akademinių marksistų, bet vargu ar surasi tuziną mokslininkų, norinčių atvirai save vadinti anarchistais.
Tad ar mokslininkai nėra „palikti už posūkio”? Galbūt. Visai įmanoma, kad po keleto metų akademiniai sluoksniai bus perpildyti anarchistų. Nors aš to nesitikiu. Iš tiesų atrodo, kad akademiniam pasauliui artimas tik marksizmas, o anarchizmas jo niekada nepasieks. Galų gale, juk tai vienintelis didelis socialinis judėjimas, sukurtas mokslų daktaro, nepaisant to, kad vėliau jis ir tapo judėjimu, siekiančiu išjudinti dirbančiųjų klasę. Dauguma anarchizmo istorijos studijų pateikia iš esmės panašų dalyką: anarchizmas yra pristatomas kaip tam tikrų XIX amžiaus mąstytojų – Proudhono, Bakunino, Kropotkino ir t.t. – kūdikis, kuris vėliau įkvėpė dirbančiųjų klasės organizacijas, įsivėlė į politines kovas, suskilo į sektas...
Standartiniu suvokimu anarchizmas paprastai vaizduojamas kaip vargšas marksizmo pusbrolis, teoriškai šiek tiek nerangus, smegenų stoką galbūt kompensuojantis aistra ir sąžiningumu. Tačiau ši analogija geriausiu atveju yra dirbtinė. XIX amžiaus „kūrėjai” nemanė išradę ką nors ypatingai nauja. Pamatiniai anarchizmo principai – saviorganizacija, savanoriška bendrystė, tarpusavio pagalba – kilo iš tokių žmogiškojo bendravimo formų, kurios, jų nuomone, egzistavo nuo pat žmonijos atsiradimo. Tą patį galima pasakyti apie valstybės ir visų struktūrinės prievartos formų, nelygybės ar dominavimo (anarchizmas pažodžiui reiškia „be valdovų”) atmetimą, ir netgi apie teiginį, kad visos šios formos yra tam tikru būdu susijusios ir stiprina viena kitą. Nė viena iš šių idėjų nebuvo pristatoma kaip stulbinanti nauja doktrina. Tiesą sakant, jos tokios ir nebuvo: istorijoje galima rasti tekstų, teigiančių tą patį, nepaisant to, jog dažniausiai tokių nuomonių buvo net nesiteikiama užrašyti. Tad mes kalbame ne apie pilnavertę teoriją, o greičiau apie požiūrį, ar net apie tikėjimą: tam tikro socialinių santykių tipo atmetimo idėją, įsitikinimą, kad tam tikri kitokie tipai būtų geresni „tinkamai” visuomenei sukurti, įsitikinimą, kad tokia visuomenė gali egzistuoti.
Netgi lyginant istorines marksizmo ir anarchizmo mokyklas, galima pastebėti, kad turime reikalą su visai skirtingo pobūdžio projektais. Marksizmo mokyklos turi autorius. Kaip marksizmas užgimė Markso galvoje, taip dabar mes turime leninistus, maoistus, trockistus, gramšistus, altiuserininkus... (Atkreipkite dėmesį, kad sąrašas prasideda valstybių vadovais ir beveik nepastebimai pereina prie prancūzų profesorių.) Pierre’as Bourdieu kartą pastebėjo, kad akademinė sritis yra laukas, kuriame siekiama dominavimo, o pergalė jame pasiekiama, kai kiti mokslininkai pradeda svarstyti, kaip iš jūsų pavardės padaryti būdvardį. Matyt, taip daroma, kad būtų išsaugota galimybė laimėti žaidimą, kuriame intelektualai vis dar linksta naudoti Didžiojo Žmogaus teorijas, iš kurių šiaip šaipytųsi bet kuriame kitame kontekste: visų pirma, Foucault ir Trockio teorijos niekada nelaikomos tam tikros intelektualinės aplinkos vaisiais, kažkuo, kas išaugo iš begalės pokalbių ir diskusijų, įtraukusių šimtus žmonių – jos visuomet pristatomos taip, lyg būtų išaugusios iš vieno žmogaus (itin retai moters) genijaus.
Ne visai tiesa, kad marksistinė politika organizavosi kaip akademinė disciplina ar tapo modeliu, pagal kurį radikalūs intelektualai, o vėliau ir visi likusieji, vertino vienas kitą. Abi tendencijos greičiausiai vystėsi kartu. Akademiniu požiūriu buvo pasiekta daug sveikintinų rezultatų – įsivyravo nuomonė, kad turi egzistuoti tam tikras moralinis centras, kad akademiniai rūpesčiai turi atitikti žmonių gyvenimus. Tačiau buvo ir daug pragaištingų: daugelis akademinių debatų virto kažkokia sektantiškos politikos parodija, visi stengėsi paversti kito argumentus juokingomis karikatūromis, šitaip paskelbdami juos ne tik klaidingais, bet ir blogais ar net pavojingais – net jei debatai paprastai vykdavo tokia paslaptinga kalba, jog nė vienas, nepraleidęs septynerių metų aukštojoje mokykloje, net negalėdavo suvokti, kad tie debatai apskritai vyksta.
Dabar panagrinėkime atskiras anarchizmo mokyklas. Turime anarchosindikalistus, anarchokomunistus, maištininkus, kooperatyvistus, individualistus, platformistus... Nė viena šių mokyklų nėra pavadinta pagal kokio nors Didžiojo Mąstytojo vardą; vietoj to, visos jos yra pavadintos arba pagal tam tikrą elgseną, arba, dažniausiai, pagal organizacinį principą. (Reikšminga, kad tos marksizmo tendencijos, kurios nėra pavadintos asmenų vardais, pvz., autonomizmas ar tarybų komunizmas (council communism – vert.), yra arčiausiai anarchizmo.) Anarchistai mėgsta išsiskirti savo elgsena ir tos elgsenos organizavimu. Ir tikra tiesa, kad būtent šiems klausimams anarchistai visados pašvęsdavo daugiausia laiko ir diskusijų. Anarchistai niekada per daug nesidomėjo plačiais strateginiais ir filosofiniais klausimais, kurie istoriškai visuomet rūpėjo marksistams. Pavyzdžiui: ar valstiečiai yra potenciali revoliucinė klasė? (Anarchistai laiko tai pačių valstiečių reikalu.) Kokia yra prekinės formos prigimtis? Vietoj to, jie verčiau linkę diskutuoti apie tai, koks yra tikrai demokratiškas susirinkimo būdas, kada organizacija nustoja teikti galių ir pradeda slopinti individo laisvę. Arba apie oponavimo galiai etiką: kas yra tiesioginis veiksmas? Ar yra būtina (arba teisinga) viešai pasmerkti valstybės vadovo žudiką? Ar gali politinė žmogžudystė, ypač jei ji apsaugo nuo tokių siaubingų dalykų kaip karas, būti moralus veiksmas? Kada leidžiama išmušti langą?
Marksizmas linksta į teorinį ar analitinį diskursą apie revoliucinę strategiją.
Anarchizmas linksta į etinį diskursą apie revoliucinį veiksmą.
Žinoma, viskas, ką pasakiau iki šiol, buvo šiokia tokia karikatūra (egzistuoja itin sektantiškos anarchistų grupės, o taip pat begalės libertarinių, į veiksmą orientuotų marksistų, prie kurių galbūt priskirčiau ir save). Ir vis dėlto tai implikuoja plačias galimybes marksizmui ir anarchizmui papildyti vienam kitą. Iš tiesų taip jau buvo atsitikę: netgi Michailas Bakuninas, nepaisant visų jo begalinių kovų su Marksu praktinių klausimų fronte, pats asmeniškai į rusų kalbą išvertė Markso „Kapitalą”. Anarchizmo specifika leidžia lengviau suvokti, kodėl akademiniame pasaulyje tiek nedaug anarchistų. Jų mažai ne vien dėl to, kad anarchizmas neteikia naudos aukštoms teorijoms.
Svarbiausia priežastis yra ta, kad jis pirmiausia domisi elgsenos formomis; anarchizmas visų pirma teigia, kad tikslai turi atitikti priemones, kad autoritarinėmis priemonėmis laisvės sukurti neįmanoma, kad, tiesą sakant, visuomenę, kurią norima sukurti, reikia visų pirma įkūnyti santykiuose su draugais ir priešais. Visa tai nelabai dera su universitetine veikla, turbūt vienintele Vakarų institucija, neskaitant Katalikų Bažnyčios ir britų monarchijos, sugebėjusia išlikti beveik nepakitusia nuo Viduramžių laikų, kuri užsiima intelektualine kova brangiuose viešbučiuose vykstančiose konferencijose ir bando apsimesti, kad visa tai kažkokiu būdu prisideda prie revoliucijos. Reikia bent įsivaizduoti, kad profesorius, vien tapdamas atviru anarchistu, jau mestų iššūkį universitetinės veiklos būdui (visai neturiu omeny, kad jis pareikalautų anarchizmo studijų katedros), ir tai, žinoma, sukeltų žymiai daugiau problemų nei jo moksliniai raštai.
Tai nereiškia, kad anarchistinė teorija yra neįmanoma
Tai nereiškia, kad anarchistai turi būti prieš teoriją. Galų gale, pats anarchizmas yra idėja, net jei ir labai sena. Tai irgi projektas, kuris siekia pradėti kurti naujos visuomenės institucijas „senos visuomenės kiaukute”, atskleisti, pakirsti ir suardyti dominavimo struktūras, visada tai darant demokratiniu būdu, ir kuris pats parodo, kad tos struktūros yra nereikalingos. Akivaizdu, kad tokiam projektui reikia intelektualinės analizės ir suvokimo įrankių. Jam gali nereikėti Aukštosios Teorijos šiuolaikine prasme. Jam tikrai neprireiks vienos ir vienintelės Aukštosios Anarchizmo Teorijos. Tai būtų visiškai priešinga jo dvasiai. Daug geriau, manau, būtų kažkas, kas labiau atitiktų anarchistinius sprendimų priėmimo būdus, naudojamus visur – nuo mažų tiesioginio veiksmo aktyvistų grupių iki gigantiškų, tūkstančiams žmonių atstovaujančių tarybų. Dauguma anarchistų grupių veikia konsensuso principu, kuris daugeliu atvejų atsirado kaip tiesioginė opozicija skaldančiam, sektantiškam „tvirtos rankos“ stiliui, tokiam populiariam tarp kitų radikalų grupių.
Pritaikyti anarchizmą teorijai reikštų sutikti su abstrakčių teorinių perspektyvų, jungiamų tik tam tikrais bendrais sutarimais ir įsipareigojimais, įvairovės poreikiu. Konsensuso procese jau iš pat pradžių visi sutaria dėl tam tikrų bendrų principų ir grupės egzistavimo tikslų; jie priima tai kaip duotybę ir sutinka, kad niekas niekada nevers kito priimti visiškai svetimo jam požiūrio, geriau to net nebandyti. Todėl diskusija turėtų koncentruotis ties konkrečiais veiksmų klausimais ir plano sukūrimu, su kuriuo visi galėtų sutikti ir, kurį vykdant, nė vienas nesijaustų fundamentaliai nusižengiąs savo principams. Čia galima įžvelgti paralelę: skirtingi požiūriai, sujungti bendro noro suvokti žmogaus būvį, pastūmėja jį didesnės laisvės link. Užuot siekus parodyti kitų fundamentalių prielaidų neteisingumą, norima rasti tam tikrus projektus, kuriuose tos prielaidos sustiprintų viena kitą. Tai, kad teorijos tam tikrais aspektais yra nepalyginamos, nereiškia, kad jos negali egzistuoti ar netgi sustiprinti viena kitą – panašiai, kaip individai, turintys savitas ir nepalyginamas pasaulėžiūras, gali tapti draugais, meilužiais ir dirbti bendrų projektų labui.
Netgi labiau už Aukštąją Teoriją anarchizmui reikia to, ką galėtume pavadinti Žemąja Teorija: tam tikrų betarpiškų klausimų, iškylančių transformatyviame projekte, sprendimo būdo. Vyraujantys socialiniai mokslai čia nelabai gali padėti, nes tokius dalykus jie paprastai klasifikuoja kaip „kurso klausimus”, o su šiais nė vienas save gerbiantis anarchistas neturės nieko bendro.
Prieš kursą (mažytis manifestas)
„Kurso” sąvoka implikuoja valstybę ar valdantįjį aparatą, kuris primeta savo valią kitiems. Kursas yra politikos neigimas; jis pagal apibrėžimą yra prasimanytas tam tikro elito, kuris priima prielaidą, kad geriau už kitus žino, kaip turi būti tvarkomi jų reikalai. Dalyvaujant kurso aptarimuose, geriausia, ką galima padaryti - tai kiek įmanoma sumažinti patiriamą žalą, nes pati kurso prielaida yra svetima žmonių savitvarkos idėjai.
Taigi, šiuo atveju klausimas yra toks: kokia socialinė teorija būtų įdomi tiems, kurie stengiasi padėti sukurti pasaulį, kuriame žmonės būtų laisvi spręsti savo pačių reikalus?
Bet kokia tokio tipo teorija turėtų prasidėti nuo tam tikrų pradinių prielaidų. Ne daugelio. Greičiausiai nuo dviejų. Pirmiausia ji turėtų teigti, kad, kaip sakoma brazilų liaudies dainoje, „kitoks pasaulis yra galimas”. Kad tokios institucijos, kaip valstybė, kapitalizmas, rasizmas ir vyrų dominavimas, nėra neišvengiamos; kad pasaulis, kuriame šie dalykai neegzistuoja, yra įmanomas, ir kad tokiame pasaulyje mums visiems būtų geriau. Priimti šį principą yra beveik tikėjimo aktas – kaipgi kitaip mes galime sužinoti tokius dalykus? Gali būti, kad toks pasaulis nėra įmanomas. Bet galima ginčytis, kad tokio absoliutaus žinojimo nebuvimas kaip tik ir sukuria moralinį imperatyvą – įsipareigojimą būti optimistu: kadangi niekas negali žinoti, kad radikaliai geresnis pasaulis neįmanomas, ar mes neišduodame visų žmonių, vis dar pateisindami ir atgamindami iš naujo tą betvarkę, kurią turime šiandien? Bet kuriuo atveju, net jei ir suklysime, mes galime bent jau pabandyti.
Prieš antiutopizmą (dar vienas mažytis manifestas)
Čia, žinoma, susiduriame su neišvengiamu prieštaravimu, esą utopizmas sukėlė didžiulį siaubą, kai stalinistai, maoistai ir kiti idealistai bandė išskaptuoti iš visuomenės neįmanomas formas, tuo pat metu nužudydami milijonus žmonių.
Šiame argumente slypi fundamentalus nesusipratimas, o būtent, kad problema glūdi ne pačiame geresnių pasaulių įsivaizdavime. Stalinistai ir į juos panašūs žudė ne todėl, kad turėjo didžias svajones – tiesą sakant, stalinistai garsėjo kaip ne itin lakios vaizduotės žmonės, – bet todėl, kad jie klaidingai įsivaizdavo savo svajones esant mokslinėmis tiesomis. Tai leido jiems manyti, kad jie turi teisę primesti savo vizijas, pasitelkiant prievartos mašineriją. Anarchistai nė vienu atveju nesiūlo nieko panašaus. Jie nemano, kad istorija vystosi neišvengiama kryptimi, ir teigia, kad neįmanoma tapti laisvesniu kuriant naujas prievartos formas. Tiesą sakant, visos sisteminės prievartos formos (be kitų dalykų) – tai atakos prieš vaizduotės kaip politinio principo vaidmenį, todėl vienintelis būdas pradėti mąstyti apie sisteminės prievartos eliminavimą – pripažinti šį faktą.
Ir, žinoma, būtų galima prirašyti labai storų knygų apie žiaurumus, kuriuos žmonijos istorijos bėgyje vykdė cinikai ar pesimistai...
Taigi tai yra pirmoji prielaida. Antroji, manyčiau, yra ta, kad anarchistinė socialinė teorija turėtų sąmoningai atsisakyti bet kokio avangardizmo pėdsako. Intelektualų vaidmuo tikrai nėra suformuoti elitą, kuris galėtų atlikti teisingas strategines analizes, o tada vesti paskui save mases. Jei ne tai, tada kas? Viena iš priežasčių, kodėl aš pavadinau šį esė „Anarchistinės antropologijos fragmentai”, buvo ta, kad anarchizmas yra sritis, kurioje, mano manymu, antropologija turi puikias galimybes būti naudinga. Ir ne tik todėl, kad dauguma realiai egzistuojančių savivaldžių bendruomenių ir ne rinkos ekonomikų yra tiriamos antropologų, o ne sociologų ar istorikų, bet ir todėl, kad etnografijos praktika siūlo bent jau kažką panašaus į modelį, tegu preliminarų ir neišbaigtą, kuris atskleidžia, kaip galėtų vystytis ne avangardistinė revoliucinė intelektualinė veikla.
Užsiimant etnografija yra stebima, ką žmonės veikia, ir tuomet bandoma atskleisti paslėptą simbolinę, moralinę ar pragmatinę logiką, kuri grindžia jų veiksmus; yra bandoma suvokti, kaip žmonių įpročiai ir veiksmai tampa jiems prasmingi tokiais būdais, kurių jie patys nėra pilnai įsisąmoninę. Vienas akivaizdus radikalaus intelektualo vaidmuo galėtų būti toks: pažvelgti į tuos, kurie kuria įgyvendinamas alternatyvas, pabandyti nustatyti galimas tolesnes jų veiklos implikacijas, o tuomet pasiūlyti tolesnio vystymosi idėjas - ne kaip receptus, bet kaip indėlį, galimybes, tai yra, kaip dovanas. Daugmaž tą patį aš stengiausi pasakyti keliomis pastraipomis aukščiau, kai teigiau, kad socialinė teorija galėtų transformuotis tiesioginio demokratinio proceso metu. Kaip rodo pavyzdys, toks projektas galėtų turėti du aspektus ar, jei norite, momentus: vieną – etnografinį, o kitą – utopinį, kurie būtų pakibę nuolatiniame dialoge.
Tai neturi nieko bendro su antropologija, netgi su radikalia antropologija, kokia ji buvo pastaruosius šimtą metų. Ir vis dėlto, per daugelį metų tarp antropologijos ir anarchizmo atsirado keista bendrystė, kuri yra reikšminga jau pati savaime.
Versta iš: Graeber, David. Fragments of an Anarchist Anthropology. Prickly Paradigm Press, Chicago, 2004.
Iš anglų k. vertė Viktoras Bachmetjevas
Nevalstybinės politikos ir neoficialiosios kultūros žurnalas „Juodraštis“, 2008 m. Nr. 1
