Mūsų pasipriešinimo technologijų žinyną pradedame skyriumi „Skrydis į Meksiką“ dėl visiškai autobiografi nių priežasčių: 1998 metų vasarį keliavome į Meksiką norėdami daugiau sužinoti apie revoliucinį zapatistų judėjimą. Skaitytojai turbūt žino, kad 1994 metais Meksikos pietuose, Čiapo provincijoje, prasidėjo Zapatistų nacionalinio išsivadavimo armijos sukilėlių karas prieš federalinę valdžią. Čiapas – viena skurdžiausių agrarinių Meksikos valstijų – tapo ginkluotos kovos arena tarp sukilusių zapatistų, trokštančių apginti vietinių indėnų teises, ir centrinės valdžios kariuomenės. Šio karo metu zapatistams pavyko pritraukti pasaulinės žiniasklaidos dėmesį ir bėgant laikui tapti vos ne naujaisiais kultiniais didvyriais daugelio meksikiečių ir daugybės viso pasaulio kairiųjų akyse.

Zapatistų judėjimui vadovauja subkomandantė Marcosas – buvęs universiteto dėstytojas, slepiantis veidą simboliu tapusia skarele. Šį triuką – pridengti savo veidą, savo identiškumą – naudoja ir kiti judėjimo nariai, tad galima laisvai sakyti, kad subkomandantė Marcosas – tai visi zapatistai, visi revoliucionieriai kartu. Jau penkerius metus zapatistai tęsia kovą, paversdami Čiapą tikra demokratijos laboratorija.

Mes, kaip ir daugelis kitų turistų, vykome į Meksiką tikėdamiesi rasti tikrą pasipriešinimą ir per daug nesirūpinome komunikacijos galimybėmis: neišmokome ispanų kalbos, nežinojome zapatistų dislokacijos vietų, piniginiai ištekliai irgi buvo riboti. Ir apskritai: patys nežinojome, ar norime prisijungti prie zapatistų, ar tik žvilgtelti į pasipriešinimą iš šalies. Jei vis dėlto įstosime į jų gretas, tai ką mes veiksime: būsime guerrilla, ieškosime maisto, skalbsime rūbus, spręsime humanitarines problemas, sveikatos apsaugos klausimus? O ar panorės su mumis susisiekti patys zapatistai? Ar priims mus kaip saviškius? Visus šiuos klausimus lengvabūdiškai atmetėme, nes galvose skambėjo tik viena mintis: Į Meksiką! Į Meksiką!

Meksikoje praleidome nuostabų mėnesį. Dvi savaites gyvenome Meksike, savaitę maudėmės Akapulko kurorte, apžiūrėjome visus muziejus (tarp jų – Trockio ir Fridos Kahlo), aplankėme keletą įžymių vietų Kuernavakoje ir Taske – ir išskridome atgal į Europą. Jokio subkomandantės Marcoso, jokių revoliucinių indėnų su kaukėmis mes taip ir nesutikome. Matėme tik marškinėlius ir medines „ikonas“ su jų atvaizdais.

Taip baigėsi mūsų kelionė į meksikietiško pasipriešinimo židinį. Ji netapo mūsų pačių pasipriešinimu, kaip kadaise pilietinis ispanų karas buvo tapęs „asmeniniu“ šimtams europiečių ir amerikiečių. Gal mes turėjome pasidalyti savo likimu su Marcosu ir jo žmonėmis?

Deja, į šiuos klausimus nėra vienareikšmio atsakymo. Mes, šios knygos autoriai, Meksikoje patyrėme fiasko. Galbūt kiti tenai atras savo pergales. O mes išvykome kovoti į Vieną ir Berlyną.

Zapatistų nacionalinio išsivadavimo armija (EZLN – Ejército Zapatista de Liberación Nacional) šiuo metu asocijuojasi ne tik su ginkluotais guerrilla, bet ir su tokiomis naujausiomis pasipriešinimo formomis, kaip mass media atakos, sklaida internete ir revoliucinė lyrika (subkomandantės Marcoso tekstai). Visos šios kovos formos yra ne kas kita, kaip bandymas užkariauti kuo didesnį dėmesį ir laimėti tarptautinės visuomenės solidarumą. Pastarasis reikalingas tam, kad zapatistai galėtų efektyviai gintis nuo politinio ir karinio Meksikos vyriausybės įsikišimo, nuo pastangų izoliuoti Čiapą ir nutylėti EZLN veiksmus.

Atvirų veiksmų prieš vyriausybinę oligarchiją zapatistai ėmėsi 1994 metų sausio 1 dieną, kai įsigaliojo diskriminacinis NAFTA (1) paktas, nukreiptas prieš vargingiausius Meksikos fermerius. Ginkluota EZLN kova buvo nukreipta į neoliberalistines politinio Meksikos isteblišmento strategijas – į melagingas „laisvosios prekybos“ idėjas. Vyriausybė nedelsiant atsakė į zapatistų veiksmus subombarduodama maištingą valstiją. Tačiau 1994 metų sausio 12 dieną Meksike įvyko didžiulė demonstracija, palaikanti EZLN ir smerkianti Čiapo bombardavimą Tuometinis Meksikos prezidentas Salinas netrukus nusileido ir pažadėjo pradėti taikias derybas su zapatistų vadovais. Buvo pasiekta trapi taika, vėliau pažeista daugybę kartų.

Greta Čiapo provincijos Meksikoje egzistuoja ir kitas (daug mažiau žinomas) karinio ir politinio nestabilumo židinys – tai Gerero valstija. 1996 metais čia suaktyvėjo Revoliucinė liaudies armija (EPR – Ejército Popular Revolucionario). Ir Čiapas, ir Gere ro – vargingiausi šalies rajonai, kurių žmonės gyvena tradicinį žemdirbių gyvenimą. Būtent socialinė ir rasinė diskriminacija sukėlė aršią valstiečių bei jų vadų atsakomąją reakciją. EZLN reikalauja panaikinti rasistinius apribojimus ir socialinį beteisiškumą Čiapo provincijoje. Panašios idėjos įkvepia ir Gerero maištininkus.

Išlaisvintose teritorijose revoliuciniai kolektyvai bando įgyvendinti radikalius demokratinės bendruomenės principus: savivaldą, tarpusavio santykių reguliavimą, tiesioginius mainus. Valstiečiai kuria lokalias visuomenines struktūras, nukreiptas prieš rasizmą, patriarchatą ir kapitalizmą.

Šiuo metu Meksikoje jaučiamas tam tikras nuovargis ir nusivylimas Čiapo įvykiais. Tačiau kova tęsiasi. Tegyvuoja meksikiečių pasipriešinimas!

__________________

(1) North American Free Trade Agreement (NAFTA) – Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos sutartis, kurią pasirašė JAV, Kanada ir Meksika, kad vystytų prekybos globalizavimą didžiausioje pagal plotą pasaulio ekonominėje erdvėje.

Alexander Brener, Barbara Schurz. Ką daryti? 54 kultūrinio pasipriešinimo valdžiai technologijos vėlyvojo kapitalizmo epochoje. V.: Juodraštis, 2008.