Skiriu Sergejui Kudriavcevui (2)
Dabar mums norėtųsi pažymėti seriją pasipriešinimo technologijų, siejamų su tiesioginiu fi ziniu poveikiu, su personaliais suintymintais kontaktais, su asmeniniais santykiais. Pavyzdžiu pasitarnaus embleminė tarptautinio menininko Hanso Haackės figūra.
Visame pasaulyje jis išgarsėjo kritinės pakraipos kūriniais. Ir reikia pasakyti, kad politinė Haackės kritika gana tradicinė (jei ne konservatyvi): ji nukreipta į stambias korporacijas (pavyzdžiui, „Philip Morris“), į reakcingus politikus (pavyzdžiui, senatorių Helmsą), į muziejus ir meno kolekcijas (pavyzdžiui, „Saatchi“), į istorinius nacionalsocializmo ir fašizmo fenomenus, vienu žodžiu, į kapitalo ir kultūros dėmes buržuazinėje visuomenėje. Tačiau tuo pat metu Hansas Haackė, deja, beveik visiškai nereflektuoja savo pozicijos, kurią jis užima kaip isteblišmento gerbiamas menininkas, priklausantis šiuolaikinio meno institucijoms ir aukščiausiems šiuolaikinės art sistemos sluoksniams.
Kritikuodamas socioekonominę šiuolaikinio meno struktūrą, Haackė kalba to meno kalba ir yra bene reprezentatyviausia figūra meno kultūros pasaulyje. Jo kritikoje atsiranda tarsi „juodoji skylė“, tam tikra „akloji zona“, kuriai negalioja jo paties kritika. Tai gana tipiškas šiuolaikinės institucinės kritikos paradoksas: ji nukreipiama tik prieš lokalias, dirbtinai lokalizuotas sritis, tuo pačiu lengvai užmirštant visas kitas zonas, kurios iškrenta iš kritikos sferos.
O ką, jei pabandytume sukritikuoti patį Hansą Haackę ir jam artimus konvencinius kritikus? Taip padaryti, beje, galima visai ne iš „politiškai korektiškos“ kritikos pozicijų, o, pavyzdžiui, panaudojant „tiesioginės demokratijos“ metodus, kurie nevengia fizinių kontaktų, nesibaimina skandalingų ir draudžiamų kultūros atakos formų, – tokių, kaip, tarkime, antausis, niuksas, smūgis į fizionomiją, spyris į šikną, nepadorus gestas, grimasa ar „kriaušė“ į pakaušį.
Ką, jeigu mes prieisime prie Hanso Haackės ir paliesime, ir dar pakutensime jo nosį arba ausį? Ar tam tikromis aplinkybėmis, aišku, itin konkrečiomis, tai nebus gana veiksminga ir operatyvi pasipriešinimo technologija? Kodėl gi ne? Greičiausiai taip.
Kalbant rimtai, neatidėliotina pasipriešinimo užduotis yra sukurti naujus, politiškai nekorektiškus ir kiek galima griežtesnius konfrontacijos ir šiuolaikinės kultūros elito atakos būdus.
(2) Sergejus Kudriavcevas – rašytojas ir leidėjas, 1991 m. įkūręs avangardinio meno ir radikalios politinės literatūros leidyklą „Gilėja“, kuri išleido U. Meinhof, H. Bey’aus, subkomandantės Marcoso, R. Vaneigemo knygas.
Alexander Brener, Barbara Schurz. Ką daryti? 54 kultūrinio pasipriešinimo valdžiai technologijos vėlyvojo kapitalizmo epochoje. V.: Juodraštis, 2008.
