Tęsiame nekorektiškų ir draudžiamų kontaktinių pasipriešinimo būdų analizę. Kitas, jau nepersonalizuotas (kaip kad buvo Haackės atveju) pasipriešinimo metodas – spjaudytis.

Spjūvis – tai gestas, kurį įprasta ir politiškai korektiška sąmonė susieja su neišsiauklėjimu, chuliganizmu, prastomis manieromis, žemu klasiniu (arba nacionaliniu) sluoksniu. Na, ir puiku! Šiuolaikinis politinis ir kultūrinis pasipriešinimas kaip tik ir vyksta trečiojo pasaulio vardan – prisidengus „barbarų“, „spalvotųjų“, „aliens“, „kitų“, „svetimų“ vardu. Todėl visai logiška būtų naudoti tipines vadinamųjų „atstumtųjų“ priemones, tarp jų ir spjūvius.

Kartais ne taip jau blogai spjauti į kokį nors valdžios atstovą, kokį nors biurokratą ar kariškį. Beje, spjauti reikia su pasigardžiavimu, taikliai ir skoningai. Žinoma, tai nereiškia, kad spjūvis – veiksminga pasipriešinimo priemonė visais atvejais, kad spjaudytis reikia visur ir visada. Jokios mechanikos, jokio inertiškumo! Spjūvis, kaip ir kiti pasipriešinimo būdai, – ypatingai kontekstualus, ypatingai lokalus pasipriešinimo metodas.

Spjūvis visų pirma susietas su emocinėmis reakcijomis į valdžią, su spontaniška neapykantos ir nepasitenkinimo išraiška. Jeigu jau spjausite į ką nors racionaliai, iš anksto suplanavę savo akciją, atminkite: jokio cinizmo, jokio asmens pažeminimo. Užtenka spjauti vos kartą – ir tikslas pasiektas. Būna atvejų, kai suturėti spjūvį, nuryti seilę yra daug svarbiau ir oriau, nei spjaudytis.

Alexander Brener, Barbara Schurz. Ką daryti? 54 kultūrinio pasipriešinimo valdžiai technologijos vėlyvojo kapitalizmo epochoje. V.: Juodraštis, 2008.