Dabar panagrinėsime vieną žodį, vieną sąvoką: „nešioti“. Ir pamėginsime įsivaizduoti, kaip šis žodis susijęs su mūsų tema: pasipriešinimo technologijomis. Galima nešiotis moterišką rankinę arba kuprinę, krepšį su nukauto priešo galva, automatą, Maxo Stirnerio (6) knygą arba megztinį. Visa tai gali būti niekis – kasdienio gyvenimo rutina ir mechanika, tačiau gali tapti ir praktine pasipriešinimo priemone.
Pavyzdžiui, moteriška rankinė. Nutolsime nuo šio daikto, pažvelgsime į jį iš šalies – ir suprasimenvisą feministinės teorijos reikšmę, visą jos būtinumą ir teisėtumą. Panaudosime ją kaip ginklą prieš patriarchalinį universiteto dėstytoją, prieš įžūlų seksistą – štai jums ir praktinis pasipriešinimas!
Ir jūs tuo tikite? Dieve, kokias nesąmones mes paistom! Nešioti – tai ta kasdienio gyvenimo rutina ir patologija, kuri neblogai iliustruoja visą šiandienių valdžios santykių sudėtingumą ir painiavą. Vienuolis nešioja savo abitą, nuotaka – savo nuometą, o kareivis – savo milinę. Kokia nuostabi dermė, koks siaubingas nuolankumas! Ir pankas, 9-ajame dešimtmetyje nešiojęs savo skiauterę, savo grandines, savo oranžinius plaukus, – ir jis simbolizuoja pasibaisėtiną nuolankumą ir lojalumą valdžiai, tik iš kitos, apsimestinai disidentinės pusės. Gal tai tiesiog kretinizmas, gėdingas neišmanymas, kvailumas? Gal nesąmoningas dalyvavimas valdžios žaidimuose? Šūdas, šūdas!
Jau ankstyvoje kapitalizmo stadijoje valdžia ir pinigai tapo sulyginami dydžiai. Bet kokį pinigų kiekį buvo galima laisvai konvertuoti į tam tikrą valdžios ekvivalentą. Taip buvo klasikiniame kapitalizme. Dabar valdžia gali tapti kas tik papuolė: rasė, tautybė, amžius (visų pirma jaunystė), išorė (žinoma, grožis), lytis, žinios, techniniai įgūdžiai, apsukrumas, kvailybė, baimė. Nešioti odą – geltoną, baltą arba juodą – vadinasi, taip pat dalyvauti valdžios žaidimuose!
Valdžios logika elementari: pasiųsime juoduosius į šou verslą – ir tuo pačiu juos prisijaukinsime, integruosime į „spektaklio visuomenę“. Duosime palestiniečiams juokingą žaislinę autonomiją – ir tuo pačiu neutralizuosime jų revoliucinį judėjimą. Apkrėsime visus valdžios bacilomis, suteiksime kiekvienam po mažytę, bet plėšrią valdžią – ir reikalas sutvarkytas, valdžia užsikuria, institucijos smilksta, valstybė rūksta. Tokie valdininkų ir visų tų, kurie jiems nesipriešina, užmojai. Tad užsimokime ir skelkime valdžiai smagų antausį!
____________________
(6) Maxas Stirneris (1806–1856) – vokiečių fi losofas, iškėlęs egocentriškojo anarchizmo idėją. Garsiausioje savo knygoje „Der Einzige und sein Eigentum” („Vienintelis ir jo nuosavybė“) propagavo gryną subjektyvizmą ir absoliutų individualizmą. Maxo Stirnerio žmogus teigia „aš esu pasaulis“. Pagal tokį prototipą Nietzschė vėliau sukūrė savo „antžmogį“.
Alexander Brener, Barbara Schurz. Ką daryti? 54 kultūrinio pasipriešinimo valdžiai technologijos vėlyvojo kapitalizmo epochoje. V.: Juodraštis, 2008.
