Jeigu jūs jau ne to amžiaus, kad galėtumėte išsitraukti iš makščių peilį arba užsikabaroti į tribūną, kad išrėktumėte visą jūrą žodžių apie savo šleikštulį visuotinei bejėgystei ir nuolankumui, jei tokios tribūnos nėra arba jei auditorija išsibėgiojo, – jums vis dėlto lieka jūsų pačių nelaimingas veidas ir blyškios lūpos, kuriose gali (ir turi) šmėkštelti radikalios paniekos šypsena: visai šiai mūsų gėdai, visam šiam niekingam žmogaus susitaikymui, visai šiai šlykščiai sukilimo nebylystei ir skurdui, visai šiai beribei vergovei ir padlaižiavimui.

Su ja, šita šypsena lūpose, jūs galite atlikti kokį nors smulkaus chuliganizmo (kalbant valdžios lūpomis) aktą: išmušti padėklą iš storaodžio oficianto rankų, iškeikti pridvisusio biuro šeimininką, skelti antausį niekšingo laikraštpalaikio redaktoriui.

Argi tai ne pasipriešinimas, galų gale? Ar gi tai ne supistas pasipriešinimas? O gal reikia ne tik šypsotis ir smirdėti, bet ir pamyžti? Gal dar ir pašikti? Individualiai arba visu kolektyvu?

O kokias barikadas apmyžti? Pirmyn, žengte marš! Supistą kairę! Kairę! Tą supistą kairę! O dabar ir užpistą dešinę! O dabar ir vidurinę, pisau jus visus!

Alexander Brener, Barbara Schurz. Ką daryti? 54 kultūrinio pasipriešinimo valdžiai technologijos vėlyvojo kapitalizmo epochoje. V.: Juodraštis, 2008.