Įvairių „autonomų“ klausimas pasipriešinimo teorijoje yra pirmaeilis. Visi žino, kad daugelyje didelių miestų egzistuoja jaunimo komunos, tvarkančios savo gyvenimą pagal nepriklausomus arba alternatyvius principus. Autonomai svajoja apie kitokį gyvenimą – paprastą, teisingą, organišką, brolišką, be susvetimėjimo, linksmą, sunkų ir erotišką. Jie tęsia kitokios kultūros tradicijas, šiuo metu užtemdytas valdžios šešėlio. Jų kultūrą pavadinsime žodine arba verbaline. Jos elementai dažnai perteikiami tekstais arba vizualiais pavidalais, tai yra lygiai taip, kaip ir hegemoninės kultūros sudėtinės dalys. Tačiau verbalinės kultūros atstovai labiau pasitiki ne tekstais ir atvaizdais, o žodiniu naratyvu ir kūno kalba.

Visi žino, kad mes gyvename žodine kalba perpildytame pasaulyje. Tačiau konvertuojamomis ir tikromis vertybėmis šiame pasaulyje laikoma ta kalba, kurią fiksuoja ir reprezentuoja tik žiniasklaidos priemonės. Autonomai nepasitiki žiniasklaidos kultūra. Pirmenybę jie teikia psichosomatinei patirčiai, kuria remiasi vadinamųjų primityvių tautų ir pusiau raštingų trečiojo pasaulio gyventojų kultūra. Ši sena ir išmintinga patirtis daugybę kartų buvo išjuokta ir paneigta, tačiau vis dėlto išliko ir išgyveno.

Autonomų bendrijose ši patirtis šnibžda kiauras naktis ir rėkia ištisas dienas. Naktimis ji šnibžda apie meilę ir švelnumą (kas šiandien ryšis apie jį kalbėti?), dienomis ji rėkia apie neapykantą ir siutą (o tai šiandien visiškai nepopuliaru). Savo priešus ji randa policininkų tarpe, o bičiulius – gyvūnų. Palaikymo ji ieško jau nebe šamanizme ir sektantizme, o muzikoje, narkotikuose ir alkoholizme.

Kūniškoji patirtis reiškiasi agresyviais šūkiais, oranžiniais arba žaliais plaukais, ji prasiskverbia pro blyškius jaunus liemenis ir išryškėja apnuogintų tatuiruočių pavidalu. Ji nemėgsta apatinių rūbų, bet dievina apyrankes ir vėrinius. Ji priešinasi kaip tik gali: kartais kaip Australijos aborigenai, kartais kaip valkataujančios katės. Ji sukelia valdžios ir opozicinių institutų nepasitenkinimą bei panieką. Autonomus valdžia laiko išsigimusia ir degeneruojančia gentimi, instituciniai kairieji juose mato nevalyvumą ir primityvumą.

Tačiau visai gali būti, kad šie vargšai jaunuoliai ir merginos – tai paskutinis nesutaikomas ir nepaperkamas „pirmojo“ pasaulio pasipriešinimas. Vadinamasis intelektualinis pasipriešinimas itin dažnai tėra tik besidauginančio melo, išdavysčių ir veidmainysčių virtinė, itin dažnai jis nuleidžia rankas ir atsitraukia.

Apie tai, kas toks „nomadizmas“ ir „kūnai be organų“, autonomai žino ne blogiau už prancūziškų universitetų profesorius. Jie tai patyrė savo kūnais. 

Alexander Brener, Barbara Schurz. Ką daryti? 54 kultūrinio pasipriešinimo valdžiai technologijos vėlyvojo kapitalizmo epochoje. V.: Juodraštis, 2008.