Žmogaus suverenumo problemą vienas pirmųjų tikriausiai iškėlė Georges’as Bataille’us. Jis leido mums pamatyti „vientisą žmogų“, apie kurį nuo senų laikų svajojo įvairūs socialiniai europiečių bendruomenės sluoksniai – nuo pačių privilegijuočiausių iki pačių žemiausių. Pasak Bataille’aus, suverenus žmogus – tai individas, kuris sutrauko melagingas žmogiško solidarumo grandines, išsiveržia iš amžino kompromisų rato, atsisako pripažinti visuotinę hierarchinio pavaldumo sistemą – ir visa tai laisvos nuo visų apribojimų egzistencijos vardan. Kad perteiktų tokį fantastišką suverenaus žmogaus vaizdinį, Bataille’us sukūrė ištisą ekonominę teoriją.
Kaip žinome, kiekviena visuomenė pagamina daugiau produktų, negu reikia palaikyti jos narių gyvybingumą. Visuomenėje atsiranda produktų perteklius. Visuomenės charakterį ir nulemia šio pertekliaus panaudojimo būdai. Perteklius, mąsto Bataille’us, ir yra tiesioginė visų struktūrinių visuomenės pokyčių ir jos istorijos priežastis. Jį panaudoti galima įvairiais būdais, bet pats populiariausias būdas – skirti plėtrai. Plėtra būna įvairių formų, tačiau kiekviena jų turi savo ribas. Pavyzdžiui, demografinė plėtra, pasiekusi maksimalų tašką, dažnai virsta karu, tai yra naujų teritorijų, reikalingų išaugusiai populiacijai, užkariavimu. Perteklius visuomenėje gali būti panaikintas ir išleidžiant pinigus prabangai, žaidimams, pramogoms, menui ir pan. Laikas nuo laiko visuomenėje atsiranda prabangos kritika – kartais protestantišku, kartais marksistiniu, kartais anarchistiniu požiūriu.
Naujaisiais laikais, kaip žinome, didžioji pertekliaus dalis panaudojama kapitalistiniam kaupimui ir gamybos plėtrai. Skirtingai nei ekonominė viduramžių struktūra, kuri buvo statiška, išlaidaujanti ir perteklių naudojo neefektyviai, buržuazija perteklių išnaudoja kuo produktyviau. Visos didelės revoliucijos buvo nukreiptos prieš viduramžišką neproduktyvų gėrybių eikvojimą – prieš suverenią ponų klasę, kuri švaistosi prabanga be jokio tikslo. Masės, svarsto Bataille’us, niekada iš tikrųjų nesivienijo prieš buržuazinę tvarką, kuri siekia kaupti, o ne eikvoti. XVII, XVIII ir XIX amžių revoliucijos šiuo požiūriu itin panašios: visos jos rengė dirvą nesustabdomam gėrybių kaupimui, gamybos augimui, industrinei visuomenei. Kitaip tariant, buvo judama nuo suverenumo prioritetų prie buržuazinių.
Bataille’aus nuomone, suverenus žmogus – tai begalinis švaistytojas, įsitikinęs savo švaistymo beprasmybe ir griaunamai teigiantis tokią beprasmybę. Kad paaiškintų suverenumo sampratą, Bataille’us įveda sąvoką „betvarkė“. Būtent „betvarkės“ vertybės, nors jos tokiomis paprastai ir nepripažįstamos, pasak Bataille’aus, yra dieviškos kilmės, šventos ir suverenios. Žmogus, kurį užkniso darbas ir resursų kaupimas pragyvenimo vardan, gali pasiekti aukščiausią laisvę tik pasinerdamas į betvarkę, gali būti, kad ir į žiaurią, viską griaunančią betvarkę. Būtent betvarkė, kupina visiškos laisvės, ir yra suverenumas: tai ekstazė, betikslis troškimas ir beribis erotizmas, visiškai nuneigiantis mirtį.
Tuo pačiu suverenumas priešinamas tarpiniam realybės pažinimui, kaip pasaulį skaldančiam reiškiniui. Suverenumas grindžiamas ne pažinimu ar atpažinimu, o grynu atsitiktinumu, kaprizu, užgaida. Ir dar vienas svarbus teiginys: suvereni būtybė nepripažįsta realybės principo ir kiekvieną socialumo formą priskiria vergovės bei pavaldumo sričiai, iškreipiančiai suverenumo impulsus.
Ne taip jau lengva įsivaizduoti radikalesnį protestą, radikalesnę filosofinę, politinę ir estetinę neigimo teoriją už Georges’o Bataille’aus koncepciją. Ar gali ji pasitarnauti kultūrinio ir politinio pasipriešinimo tikslams? Žinoma, gali. Dar daugiau – ji nubrėžia galimas pasipriešinimo teorijos ribas. Neužstok takelio! Pisau tavo gėlelę!
Alexander Brener, Barbara Schurz. Ką daryti? 54 kultūrinio pasipriešinimo valdžiai technologijos vėlyvojo kapitalizmo epochoje. V.: Juodraštis, 2008.
