Visa tai, kas paprastai vadinama menu, – istoriškai besikeičianti konvencija. Istoriškai sąlygota ir riba tarp politikos ir meno, jie atskirti, kad tenkintų rinkos poreikius, menininkų karjeros siekius ir profesionalias istorikų ambicijas. Apskritai būti menininku – vadinasi, kurti nekonvencines sociopolitines teorijas ir jas realizuoti praktiniais bandymais.
Visos pastangos įžvelgti virš šiandieninio pasaulio sukrėtimų, trūkių bei draiskanų švytintį istoriškai transcendentinį kultūros ženklą parodo, kad menininkas – silpnavalis, kad jis aklai vadovaujasi bendrais universaliais štampais, kuriuos kuria hegemoninio kapitalizmo diskursai. Būti menininku – vadinasi, ištraukti rakštį iš glotnaus prasmių paviršiaus, basa koja priminti teorijos veidą, įkišti liežuvį į analinę politikos angą, suasmeninti plaukus ant struktūriškumo plikės. Nejaugi Jeffas Coonsas ką nors raukia mene? Nejaugi menas turi ką nors bendra su Maurizio Cattelano arba Mike Kelly? (12)
Pastebėti ir puoselėti smulkiausius mikropolitinius lopinėlius, kas sekundę atsirandančius ir vėl išnykstančius sąmonės kopose, – štai kas yra būti menininku. Ir kiekvieną minutę atminti, kad menui svetimas klausiantis arba stebintis žvilgsnis: menas visada aktyviai puola, įsibrauna, įsiskverbia, įsismelkia į priešo teritoriją ir ją tučtuojau užvaldo. Menas – tai menas kariauti, menas priešintis, menas įsiveržti ir paveržti. Visos gyvybingos meno praktikos vadovaujasi karinėmis strategijomis ir yra grindžiamos daugumos, tonalumų, kontekstų, neadekvatumų pasireiškimais. Menas nestato tvirtovių, nesteigia ilgalaikių įstaigų, kartu jis nėra nei „fast food”, nei vienkartinis indelis: menas – tai kardo blyksnis ir tiesus žvilgsnis, trumpas apsikabinimas ir greit išsivadėjantis aromatas. Apsikabinimas, dvelkiantis grėsme ir nepakantumu. Greit išnykstantis netikrumo ir abejonių aromatas.
Tačiau ką, tiesą sakant, galėtų reikšti ši meninės veiklos interpretacija naudojant karinę, militarinę terminologiją? Ji reiškia tik tai, kad meną reiktų suprasti kaip konfliktinių zonų organizavimą. Konfliktas, kaip meno produktas, kiekvienos mikrostruktūros viduje sukuria naujus žmogiškus (personalinius) santykius ir problematizuoja įprastus, tuos, kurie jau tapo norma. Konfliktas išryškina nesuderinamumą ir neįsisąmonintą opoziciją. Jis kuria ne menamą konsensusą, o dialogą.
Būti menininku – tai nuolat kelti konfliktus menamai taikiose zonose ir eklaruojamos ramybės teritorijose.
(12) Jeff Coons – amerikiečių menininkas simuliacionistas. Šiandieninis Warholas, masinės kultūros apologetas, už milijonus dolerių pardavinėjantis keramines Michaelo Jacksono skulptūrėles. 2006 m. pateko į pačių įtakingiausių meno pasaulio personų dešimtuką. Maurizio Cattelano – italų menininkas, irgi Warholo pasekėjas. Už 3,5 mln dolerių pardavė juodo meteorito prispaustą popiežiaus Jono Pauliaus II skulptūrą. Mike Kelly – garsus ir tituluotas Amerikos art sistemos atstovas.
Alexander Brener, Barbara Schurz. Ką daryti? 54 kultūrinio pasipriešinimo valdžiai technologijos vėlyvojo kapitalizmo epochoje. V.: Juodraštis, 2008.
