Ką reiškia būti neskaidriu?

Kaip teigė Michelis Foucault, kiekvieną subjektą formuoja diskursai, jo vieta kultūrinių jėgų konfigūracijoje, o ne psichologija, asmeninis skonis, įpročiai ar norai. Individas tampa permatomas ir suprantamas, kai kiti perskaito ir išnagrinėja tas diskursines sąrangas, kurios suformuoja subjektą ir nusako jo vietą pasaulyje. Šia idėja pagrįsta visa šiuolaikinė kultūrologija, visas kritinis poststruktūralizmo požiūris. Subjektas dešifruojamas, nuo jo nulupami visi diskursiniai „kailiai“, jis identifi kuojamas sociokultūriniu požiūriu – subjektas tampa nuogas ir bejėgis.

Todėl būti neskaidriu – tai būti neperskaitomu, nesuprantamu ir neapčiuopiamu dabartinėms analizės ir identifi kacijos technologijoms. Pats Foucault save konstravo kaip „filosofą su kauke“, kuris tyčia slepia savo „identiškumą“ ir sprunka nuo bet kokio totalinio aiškumo bei skaidrumo. Nebūti nei „menininku“, nei „filosofu“, nei „revoliucionieriumi“, nei „konservatoriumi“, nei „intelektualu“, nei „kritiku“ – vadinasi, išsaugoti erdvę laisvam manevrui, greitam judesiui stabilios ir inertiškos sistemos viduje. Toks judesys būtinas priešinantis priimtai klasifikacijai ir disciplininei prievartai.

Tai, ką mes čia vadiname neskaidrumu, kituose kontekstuose gali vadintis autonomija, mikropolitika, vaidmenų atsisakymu arba „užminavimu“. Visi šie elgsenos modeliai tinka ir „neskaidriam“ subjektui, kurio neįmanoma identifi kuoti, nes visa „neskaidrumo“ politika paremta atsisakymu nuo bet kokių galutinai apibrėžtų prasmių.

Alexander Brener, Barbara Schurz. Ką daryti? 54 kultūrinio pasipriešinimo valdžiai technologijos vėlyvojo kapitalizmo epochoje. V.: Juodraštis, 2008.