Gatvės neramumai gali būti masiški ir individualūs. Praeinant pro vitriną sviesti į ja plaktuką. Išsvaidyti gatvės dailininkų molbertus. Sustabdyti eismo judėjimą gatvėje. Apvogti pyraginę iki paskutinio duonos kąsnio. Važiuojamoje dalyje organizuoti nedidelį karnavalą. Surengti improvizuotą demonstraciją. Sušaukti mitingą. Išrėžti praeiviams politinę kalbą. Užmėtyti banko pastatą šūdais. Parodyti masinį striptizą. Išmėtyti pro balkoną pinigus. Apsimesti psichinių ligonių gauja. Išprovokuoti mokinukus garsiam skandalui parke.

Gaila, bet visi šie linksmi ir drąsūs metodai nebeveikia. Tačiau nereikia pulti neviltin: veikite, improvizuokite.

Italijos didmiesčiuose 8-ajame dešimtmetyje buvo neramu. Visuomenės pakraščiuose kilo drėgnos pyzdos nepasitenkinimo ir lipnaus bybio neapykantos banga. Jaunimo judėjimo avangarde purvinomis kojomis žengė „miesto indėnai“ – „I n d i a n i M e t r o p o l i t a n i”.

Jie aktyviai kovėsi prieš kapitalistinę smegenų plovimo mašiną ir priešinosi moraliniam jaunimo išgvėrimui. Veiksmas vyko trikampyje Roma–Bolonija–Milanas. Socialinės revoliucijos ir klasių kovos metodus „Miesto indėnai“ siejo su avangardinėmis estetinio maišto technikomis. Vienas pagrindinių „indėnų“ šūkių buvo: „Kiekvienas iš minios nori tapti avangardistu!” Jie paišė graffiti, kuriuose parodijavo valdžios šūkių beprasmybę, buržujų logiką pateikdami kaip visišką abrakadabrą. Jie kikeno į šlykščius veidus švarutėliams kaklaraiščiuotiems Milano biznesmenams. Kiauras dienas ir naktis jie tūsinosi savo smirdinčiame andergraunde ir kūrė grandiozinius gatvės peštynių planus.

Kur jūs dabar, pašėlę „miesto indėnai“, kokiuose supistuose rezervatuose?

Alexander Brener, Barbara Schurz. Ką daryti? 54 kultūrinio pasipriešinimo valdžiai technologijos vėlyvojo kapitalizmo epochoje. V.: Juodraštis, 2008.