Gera nuotaika visada progresyvesnė už kultūringą pesimizmą. Žinoma, tai nereiškia, kad televizijoje kikenantys debilai yra mūsų idealas. Bet tiesa tokia: kad įbaugintų paprastus gyventojus, valdžia noriai kalba apie pasaulines katastrofas, apokalipsės grėsmes ir prognozuoja visokias baisybes. O juokas juk išsklaido tokią paraližiuojančią baimės atmosferą. Valdžios diskursuose dažnai kalbama apie praeitį ir ateitį, kuriama kultūros vientisumo bei tęstinumo iliuzija, o juokas juk visada susijęs tik su dabartimi, su šia akimirka, nuplėšiančia transcendencijos skraistę. Kaip raginama visiems girdėtame eilėraštyje:

Tie, kas juokiasi juokais, tie juokenasi juokom,

Juokingalių pajuokių – išjuokių juokalių juokas!

Nusijuokti laiku ir dėl rimtos priežasties – toks veiksmas gali duoti stiprų atkirtį šlykščiai valdžios santykių rimčiai. Juokitės seminaruose ir paraduose! (Skaitykite Bachtino, Bergsono ir Deleuze’o tekstus apie juoką.)

Kai kurie istoriniai šaltiniai liudija, kad iškart po Spalio perversmo Vladimiras Leninas kvatojo ištisas dvi dienas. Ar tai buvo giedras ir sveikas žmogaus, įvykdžiusio pasipriešinimo akciją, juokas? Jokiu būdu. Taip bjauriai greičiausiai kikeno politikierius, pergudravęs savo konkurentus.

Reikia griežtai skirti cinišką, infantilų, paniekinamą, idiotišką, kvailą, paliegusį, homerišką, beviltišką, geranorišką, pritariamą, nekaltą, išdykėlišką, koktų, vergiškai nuolankų, protingą, bejėgį, linksmą ir demaskuojantį juoką. Juokitės linksmai!

Alexander Brener, Barbara Schurz. Ką daryti? 54 kultūrinio pasipriešinimo valdžiai technologijos vėlyvojo kapitalizmo epochoje. V.: Juodraštis, 2008.