Visokio plauko emocijos, jų apologija – šiais laikais ne itin populiaru. Bet emocijos tokie pat normalūs ir būtini dalykai, kaip bučiniai, kaip paikystė, kaip riaugalas, kaip šaltis. Emocijas reikia išsiugdyti, o visų pirmiausia – neapykantą. Išpuoselėta, tikslingai nukreipta ir sąmonės galia ginkluota neapykanta – bet kokio pasipriešinimo būtinybė.

Ar kada nors matėte smarkiai nuskriaustą vaiką, apimtą stipraus neapykantos priepuolio? Ar matėte, kaip jis ima trypti kojomis, mojuoti rankomis, rėkti ir žaibuoti akimis? Ar matėte, kaip jis mėto į savo priešus akmenis, smėlį ir tuščius butelius? Tokia neapykanta pavojinga ir savižudiška. Bet jeigu jūsų neapykanta paremta savianalize ir situacijos kontrole, žiniomis ir vyksmo suvokimu – tada nuostabu, vadinasi, jūs gyvas ir esate geros formos. Pasipriešinimo kovotojas – ne mašina, ne kompiuteris, ne terminatorius. Pasipriešinimo kovotojas – gyvas žmogus su savais prisiminimais, neurozėmis, kaprizais, baimėmis ir meilėmis. Ir, žinoma, su savo neapykanta.

Tačiau visada atminkite: neleiskite, kad neapykanta užvaldytų visą jūsų esybę! Neapykantą reikia matuoti mažuoju piršteliu. Ir visų pirma išsiugdyti ne neapykantą, o nepatiklumą. Kuo reikia nepasitikėti? Nepasitikėti reikia:

l) pamokančiomis autoritetingomis intonacijomis,

Likusius punktus pridėkite patys. Tikrai neužteks abėcėlės.

Alexander Brener, Barbara Schurz. Ką daryti? 54 kultūrinio pasipriešinimo valdžiai technologijos vėlyvojo kapitalizmo epochoje. V.: Juodraštis, 2008.