Siaubingas nuobodulys viešpatauja mūsų miestuose. Sumautos hierarchijos. Šlykštus patriarchatas. Bjauri kaliūzė. Patologinis blusturgis. Baimingas korektiškumas. Kiauliasnukis įžūlumas. Štai, rodos, ir visos pramogos. Patys didžiausi džiaugsmai: nueiti į kiną, į parodą, į bordelį arba į kavinę. Didžiai dėkingi, taip sakant. Diskoteka, bliad’!

„Disciplinos visuomenė“ ir „kontrolės visuomenė“, kaip, beje, ir visos panašios totalitarinės ir fundamentalistinės visuomenės, pagimdo ir augina nuobodulį lyg patį brangiausią ir mylimiausią savo kūdikį. Šį sušiktą nuobodulį sukelia pusiau policinės, pusiau medicininės priemonės. Iš vienos pusės, visuomenė tave muštruoja, iš kitos pusės, ne mažiau bjaurios, – gydo. Tu arba žygiuoji su slepiamąja uniforma, arba voliojiesi ant kušetės su minkštute pižama. Arba atiduodi pagarbą, arba inkšti ir myži į naktipuodį. Saulėtu sezonu puikuojiesi paplūdimy nauju bikiniu. Žaidi tinklinį. Išpažįsti nuodėmes gydytojui arba bičiuliui. Šypsaisi viršininkams. Geri alų ir degtinę. Valgai arbūzą. Užsidedi madingą kailinę budionovką ir alyvinius kalsonus. Spoksai televizorių. Sensti, džiūsti, marazmėji.

Nuobodulys įsikraustė mums į širdį ir visą laiką skrebena ją savo piktu nageliu, valanda po valandos. Nuobodulys iškastravo mokslą ir meną, erotiką ir politiką. O ką mums siūlo valdžia – kaip priešnuodį nuo nuobodulio? Savaime suprantama: pornografi ją ir prievartos demonstravimą. Dar niekada seksas (jo ženklai, vaizdiniai ir naratyvai) nebuvo toks kiaurai peršviečiamas, toks totaliai atskirtas ir savyje užsidaręs, dar niekada masinės ir pavienės skerdynės nebuvo tokios atviros ir nesusilaukė tokio visuotinio pritarimo bei kvailo visuotinio susidomėjimo. Auga ir tvirtėja tarpusavio ryšiai tarp porno industrijos ir politikos: kuo labiau karo technologijos kreipiamos mechaniško ir sistemingo išnaikinimo link, tuo labiau sprendimo teisę turintys karo vadai paklūsta nuogiems išlikimo, savimeilės, cinizmo ir galios dėsniams. Nuobodulys reikalauja duonos ir žaidimų, nuspėjamumo ir hiperrealybės, vadinasi, jis reikalauja pornografijos. Nuobodulys reikalauja vartoti ir reprodukuoti niekingas pramogas.

Nuobodulys baisiai bijo, kad subjektas netaptų autonomiškas. Jo autonomija reiškia, kad subjektas rado įdomų užsiėmimą ir į jį įsitraukė. Tuo užsiimdamas jis tampa kitoks ir atsiskiria nuo pramogaujančios bei nuobodžiaujančios daugumos. Jei visuotines pramogas daugiausia tiekia masinė gamyba ir technologijos, tai savo mėgiamą užsiėmimą subjektas atranda subjektyvaus pažinimo dėka, dėka to, ką Foucault vadina „savęs kūrimo technologijomis“. Pasitelkdamas būtent šias technologijas, subjektas skelbia savo būtį. Kalbame apie savišvietą naudojant įvairias gyvenimo technikas. Istorijos požiūriu tokios technikos itin įvairios: senovinės vakarinio susikaupimo bei nuolatinio būdravimo formos, sukurtos filosofinėse Antikos mokyklose; išpažinties bei savirefleksijos praktikos, naudojamos krikščionybėje; socialinės ir politinės (savi)analizės bei aktyvizmo metodai, atskirų subjektų (ir jų grupių) praktikuojami Naujaisiais laikais; kai kurie avangardistiniai psichoanalizės požiūriai, perkelti į „savo paties kultūros” sferą. (Kaip jau rašėme, politika gali būti vykdoma mikropolitikos lygmeniu, o socialinė praktika – individo kasdienybės lygmeniu.)

Tokiu būdu nebloga priemonė prieš nuobodulį – tai saviaukla ir savišvieta, savęs pažinimas ir kritiškas požiūris į save patį. Pasitelkus šiuos metodus galima išprovokuoti romaną su realybe, kuris suteiks daug malonumo. Taigi dabar trumpai išvardinsime kai kurias kasdienes kovos prieš nuobodulį technikas:

2) treniruoti sugebėjimą priimti visavertę pasaulio įvairovę,

5) drausminti savo emocijas ir jas artikuliuoti,

6) niekada nepulti į neviltį, liūdesį ir depresiją,

10) nuolat peržiūrėti santykius su kitais ir naikinti valdžios intonacijas.

Neapykanta nuoboduliui (ji įsiliejo į platesnę neapykantą „spektaklio visuomenei“) buvo užvaldžiusi situacionistus. Jie sukūrė gana efektyvius kovos prieš liūdesį ir pasyvumą metodus. Vienas įdomiausių jų atradimų buvo eksperimentinė  d é r i v e   idėja – pasipriešinimo kovotojų grupė stengiasi „pasisavinti miestą“. Eksperimento dalyvių gyvenimas tokio „pasisavinimo“ metu tapdavo žymiai intensyvesnis ir ryškesnis, negu gali įsivaizduoti koks nors paprastas miesčionis.

Taigi kokia šios idėjos esmė? Pasitelkiant patirtus pojūčius ir juos dokumentuojant, objektyvūs miesto žemėlapiai tampa subjektyviais. Tačiau šis subjektyvumas reiškiasi ne ligotomis klejonėmis ar romantiškomis svajonėmis, tai naujas subjektyvus kultūrinis ir politinis projektas, atsirandantis eksperimento metu. Miestas suskirstomas zonomis, kiekviena jų įgauna naują funkciją. Šioms zonoms situacionistai suteikia simbolines reikšmes, kurios persipina su realiomis istorinėmis atskirų miestų rajonų reikšmėmis. Dekonstruojamos senosios prasmės ir užgimsta naujos. Konspiracija susilieja su fantazija.

Tokio situacionistinio žaidimo pradininkais galima laikyti siurrealistus, kurie žavėjosi atsitiktiniais susitikimais ir nutikimais mieste, iracionaliais nepaaiškinamais incidentais gatvėse. Skirtingai nei jie, situacionistai visada pabrėžė urbanistinį ir socialinį   d é r i v e  pobūdį, rezistencinę savo žaidimo potekstę. 1957 metais (tais pačiais buvo įkurtas Situacionistų Internacionalas) jie įsteigė fiktyvią Londono psichogeografijos asociacija, kuri ir sprendė „psichogeografinės kartografijos“ problemas –  d é r i v e.  Beje, žaidimas buvo žaidžiamas ne ant popieriaus namuose, situacionistai iš tikrųjų vaikštinėjo po Paryžių ir kitus Europos miestus, juos tyrinėjo, svarstė miestų planus ir, be jokios abejonės, linksmai važinėjosi dviračiais. Psichogeografija turbūt jiems teikė didžiulį malonumą: visokiausi ginčai, kavinės ir pan.

Alexander Brener, Barbara Schurz. Ką daryti? 54 kultūrinio pasipriešinimo valdžiai technologijos vėlyvojo kapitalizmo epochoje. V.: Juodraštis, 2008.