Paprasta sėdėti savo kabinete profesoriaus krėsle ir kurti diskursus apie nomadų pasipriešinimą, visai kitas reikalas būti nomadu realybėje.

Baisiai norisi išsimiegoti švariuose pataluose, skaniai papusryčiauti, dar labiau – porą mėnesių prasėdėti krėsle, skaityti knygutes ir graužti riešutus. Tačiau realybėje tikras nomadas per daug dažnai negali pasinaudoti elementariausiais patogumais ir maloniai pailsėti. Tarp kitko, kalbame ne apie benamius, beviltiškai keliaujančius į nežinią proto miglose, kalbame apie tuos žmones, kurie nomadų gyvenimą pasirinko kaip fi losofi ją, kaip savo credo, kaip pasipriešinimo strategiją.

Sėslus gyvenimo būdas prie namų židinio šiuolaikinėje visuomenėje mums atrodo šlykštus, nes panardina į tvankią vietinę atmosferą. Kova prieš šią atmosferą mus galutinai nuvargina, išsunkia visas jėgas ir užmigdo lipniame gimtųjų įsčių voratinklyje. Kad įstengtum pasipriešinti lokaliai valdžiai tiek savyje, tiek konkrečioje mažoje erdvėje, reikia judėti, stengtis pajusti ir suprasti visą pasaulį. Nomadizmas parodo visavertės būties horizontą ir suteikia taip reikalingos patirties, kurios niekaip neįgysi sėdėdamas vienoje vietoje. Nomadizmas ypač svarbus pasipriešinimo dalyviams iš trečiojo pasaulio: jis padeda išsilaisvinti nuo provincialių ir anachroniškų pasaulio suvokimų. Ne mažiau svarbios ir pirmojo pasaulio atstovų kelionės į trečiąjį: jos išgydo nuo universalizmo viruso. Deja, institucijų organizuojamos kelionės dažniausiai neefektyvios, nes itin primena paprasčiausią turizmą. Tik individualios kelionės ir paties susikurta nomado strategija įgalina pasiekti tikrai įdomių rezultatų: Liublianoje susitikti Zimbabvės gynybos ministrą, Toledo mieste susidomėti baskų svaidyklėmis, Meksike pasinerti į rendez-vous su Davido Wojnarowicziaus šešėliu.

Kaip tapti nomadu be cento kišenėje? Sunku, be galo sunku. Paprasčiausia prisidengti dailininko arba rašytojo profesija, tikrovėje išliekant pasipriešinimo dalyviu. Tokie apsimetėliai menininkai kiekviena pasitaikiusia proga turi smogti:

a) valdžiai pačiuose mumyse ir mūsų artimuosiuose,

Alexander Brener, Barbara Schurz. Ką daryti? 54 kultūrinio pasipriešinimo valdžiai technologijos vėlyvojo kapitalizmo epochoje. V.: Juodraštis, 2008.