Vaikiškas, bet gana veiksmingas pasipriešinimo būdas – rėkti, klykti iki pamėlynavimo. Į kiekvieną niekšybę atsakyti riksmu, kiekvieną šlykštybę – klyksmu. Veikia geriau už sėdimąjį streiką. Į kalėjimą už tai neįkiš, piniginės baudos nepaskirs. Blogiausia, kas gali atsitikti, – išves iš priplėkusios patalpos į lauką. O gaivus oras visada į naudą.
Puikus amerikiečių dailininkas, rašytojas, aktorius ir aktyvistas Davidas Wojnarowiczius visą savo gyvenimą iš burnos skleidė galingus artikuliuotus garsus. Jo darbai – nuostabus vienišo pasipriešinimo pavyzdys. 9-ojo dešimtmečio pradžioje, kai valdžia visur ėmėsi totaliai jaukinti kultūrą, Wojnarowiczius priešinosi kaip didysis Montesuma, kaip vienintelis lobotomijos nepaveiktas partizanas. Jo kūryboje išliko atmintis apie kažkokius sinkretinius prarastos kultūros lobius, apie didingą kultūros giesmę, giedamą valdžios dykynėje. Jo menas netarnavo diskursų industrijai, nesivaipė saujelės pseudointelektualų labui. Jis klykė – apie nesantaiką, apie sprogdinančią neviltį, apie besiveržiančią pro langų grotas meilę. Šie nesklandūs mūsų žodžiai – gėlės ant Wojnarowicziaus kapo.
Alexander Brener, Barbara Schurz. Ką daryti? 54 kultūrinio pasipriešinimo valdžiai technologijos vėlyvojo kapitalizmo epochoje. V.: Juodraštis, 2008.
