„Feminizmo“ sąvoka bendruoju požiūriu yra labai abejotina, nes feminizmas neegzistuoja kaip reiškinys apskritai, sutinkamos tik atskiros aktyvizmo ir teorijos formos, kurios pasivadina feminizmu, – šios formos dažniausiai heterogeniškos. Feminizmą reiktų suprasti šitaip: tai veiksmai, kurie neigia patriarchalinių diskursų universalumą, analizuoja istorinius lyčių skirtybės atsiradimo konstruktus ir apsunkina pačios feministinės analizės ambivalentiškumą tarp gausybės kitų diskursų. Feminizmas šiuo požiūriu – tai ne banalus valdžios perkėlimas nuo „vyriška“ į „moteriška“, ne visus klaidinantis vyrų ir moterų lygiateisiškumo siekis, o nuolatinė hegemoninės visuomeninės sistemos kritika ir dekonstrukcija. Feminizmo projektas iš principo nukreiptas prieš skirtingus, bet visada taikiai vienas su kitu sugyvenančius diskriminavimo ir hierarchizavimo mechanizmus. Pavyzdžiui, feminizmo neįmanoma suvulgarinti iki seksizmo tematikos lygio. Feminizmas manifestuoja ne tik seksualinę, bet ir ekonominę bei etninę diskriminaciją. Tai reiškia, jog žmogaus lyties identiškumo neįmanoma nagrinėti atskirai nuo politinių ir sociokultūrinių ryšių, šis identiškumas visada persipina su rasinėmis, etninėmis, regioninėmis ir klasinėmis ypatybėmis.
Moters subjekto neįmanoma aprašyti jokiomis fi ksuotomis ir transcendentinėmis sąvokomis: tokia feminizmo teorijos aksioma. Bet kas gi tada yra feminizmo subjektas? Kaip feminizmo teorija neigia griežtai apibrėžto subjekto sampratą?
Feminizmo radikalumo esmė kaip tik ta, kad feminizmas kalba apie moteris itin diferencijuotai, jis sukuria kalbą, kuri itin įvairiai ir daugialypiai reprezentuoja moteris bei jų politinę padėtį visuomenėje. „Moteriškumo“ kategorijos neįmanoma nuneigti, tačiau būtina nuolat apeliuoti į šios kategorijos sąlygotumą ir takumą. Kitais žodžiais tariant: „moteriškumo“ kategorijos nereikia suvokti kaip universalios identifi kavimo priemonės, priešingai, reikia detaliai demitologizuoti ir demontuoti bet kokias „universalias“ šios kategorijos konotacijas. „Moteriškumo“ kategoriją, kaip ir kitas bazines sąvokas, reikia suprasti kaip permanentinio mūšio vietą, kurioje nuolat demaskuojami ir paneigiami bet kokie pamatiniai apibrėžimai ir kategorijos.
Subjekto konstravimo procesas visada susietas su atskyrimo mechanizmais. Sąvoka „moteris“, identifi kuojanti subjektą, ne tik aprašo, bet ir priskiria, sunormina, apriboja ir diskriminuoja. Pasitelkusi šią bazinę sąvoką, valdžia vykdo pačią žiauriausią ir rafi nuočiausią diskriminavimo politiką – šeimose, privačiose erdvėse, socialiniuose kolektyvuose. Karas prieš šią diskriminaciją turi nuolat būti pasipriešinimo dalyvio dėmesio centre.
Alexander Brener, Barbara Schurz. Ką daryti? 54 kultūrinio pasipriešinimo valdžiai technologijos vėlyvojo kapitalizmo epochoje. V.: Juodraštis, 2008.
