Gana. Atsibodo. Ir mums tai kenkia.                                               

Atsibodo, kad kažkas man nurodinėja, kas man turi patikti.

Atsibodo, kad kažkas man aiškina, kas turi dirbti, o kas ne.

Atsibodo, kad žurnalistai save laiko tautos balsu.

Atsibodo, kad visus štampuojame pagal save.

Atsibodo tai, kad mes TYLIME.

Mums tai kenkia. Bet mes ir toliau klausome, kaip kažkas aiškina, kad vienas yra populiarus, kitas populiaresnis ir jie vieninteliai pretendentai. Ne kandidatai, o pretendentai - pretenders. Apsišaukėliai. Pamąstykite: Vatikanas neviešina to, kad popiežiumi gali tapti bet kuris tikintis katalikas. Bet jais jau kurį laiką tampa vien vyskupai. Aukštas kepures nešioti mėgstantys susireikšminę religinės bendruomenės viršininkai, leidžiantys sau interpretuoti neužrašytas Dievo mintis kaip patogiau. O patogu būna vis kitaip. Bet mes ir toliau klausome, kaip jie aiškina, kad yra taip, o ne kitaip. Ir tai keliauja į kitas mūsų gyvenimo sferas.

Ar mes nebejaučiame, ar mes amebos, brangieji? Ar mums to tikrai reikia? Man atsibodo. Ir JUMS atsibodo. Aš tą žinau. Ir ne man vienam nepatinka, kad kažkas aiškina, kad rinkimuose turime balsuoti už vienus ar kitus, jei norime permainų. Mano permaina - balsuoti už tuos, kurie dirba. Ir čia mane erzina tai, kad save pasiskyrę šaukliais ima aiškinti, kas gali valdyti, dirbti, tvarkyti, o kas ne. Ir staiga pamirštami visi blogi darbai, visos tos akimirkos, kurios vedė iš proto.

Atsibodo, kad mes esame ramūs. Tarsi prisidirbome į kelnes ir bijome pajudėti. Bet ar mes maži vaikai? Ar yra tėvai, kurie mumis rūpinsis?

Ir vėl kartoju, kad valdžia ir valstybė nėra pagrindinė visuomenės egzistavimo prielaida. Tai visuomenė yra valdžios ir valstybės egzistavimo galimybė. Be mūsų valios ir noro niekas negali vykti. Ir visi tie biudžetai, mokesčiai ir lengvatos - valstybės aparato išlaikymas. Valstybė mums reikalinga tiek, kiek ji reguliuoja mūsų santykius, kontroliuoja mūsų laisves. Nes laisvė yra tai, ko neriboja įstatymai. Mums, netarnaujantiems. Esame dispozitoriai. O mums tarnaujančiųjų laisvė yra tai, ką įstatymai leidžia. Jie paklūsta mūsų imperatyvams.

Negerai, kai tikrosios – tautos – valdžios pradas keliasi į valstybę. Ir man atsibodo, kad mes šypsomės. Linksminamės.

Brangieji, ne Jėzų Kristų rytoj kryžiuosime. Ne jo kūną kalsime prie pliuso ir rodysime vaikams, kaip blogai nemokėti matematikos. Nebūtina kelti vaišių ir laukti tvano. Vienintelė išeitis - persidėlioti prioritetus. Mažiau vartokime. Turėkime valios.

Nustokime vieną kartą masturbuotis prieš veidrodžius, kaip tą daro Koršunovo “Hamlete”. Nesame nuostabūs. Ir mums nereikia perprasti, kas esame. Nieko čia hamletiško.

Ir man atsibodo kartoti, kad mumis manipuliuoja. Visi, kas netingi.