Nuolatinis skubėjimas, kurį diktuoja banali kasdienybė bei jos rutina, ne tik vargina mus ir neleidžia atsikvėpti, bet taip pat nepastebimai prasismelkia į tas akimirkas, kai turėtumėme stabtelėti, pailsėti ir nerūpestingai trumpam pamiršti kasdienius darbus. Tokiu būdu inertiškai savo šventes paverčiame siautulingu apsipirkimu, savotišku ritualų atlikinėjimu, ar tiesiog šventimu iš pareigos - nes visi taip daro – ir pamirštame susimąstyti bei paklausti savęs, ką ir kodėl švenčiame, kodėl mums tai svarbu.
Amžių amžiais šventės buvo neatskiriama žmonijos kultūrinio, intelektinio ir dvasinio gyvenimo dalis. O šventinės dienos – tai retos akimirkos, tarsi iškrintančios iš kasdienybės, kuomet su pagarba ar pamaldumu būdavo minimi svarbesni istoriniai, astronominiai ar religiniai įvykiai, daugiau ar mažiau tiesiogiai susiję su konkrečios žmonių bendruomenės reikalais, jos praeitimi, dabartimi bei ateitimi.
Rasių, tautų ir žmonių įvairovė nulėmė stulbinančią gausybę švenčių, kurioms skritingų epochų ir kultūrų žmonės suteikdavo tokią prasmę, kuri atitikdavo jų mąstyseną bei pasaulėjautą.
Turbūt neatsitiktinumas, jog nemažos dalies švenčių kilmė yra būtent religinė. Formuojantis žemdirbystei ir gyvulininkystei, gamtos ciklai bei metų laikų kaita tapo bendruomenių rūpesčiu, reikalaujančiu prisitaikyti prie gamtos užgaidų ir pamaloninti dievybes, iš kurių svarbiausia buvo Saulė, valdančias paslaptingas gamtos jėgas. Taip žiemos saulėgrįža (solsticija) tapo daugelio kultūrų svarbiausia švente, o trumpiausios dienos ir ilgiausios nakties metas (mūsų pusrutulyje apie gruodžio 24 dieną) simbolizavo gamtos prisikėlimo, Saulės sugrįžimo ir svarbaus ilgai laukto astronominio įvykio pradžią. Žmonijos kūrybingumas šiai šventei suteikė begalę gražių ir turtingų pavidalų – nuo žydų Chanukos ir romėnų Saturnalijų iki japonų Amaterasu, germanų Jolės ir baltų Kalėdojimo. Vėliau, apytiksliai IV-tame mūsų eros amžiuje, ši data tapo simboline Jėzaus Kristaus gimimo diena.
Akivaizdu, jog šiandieną, kai vieni Dievai mirė ir tapo įdomiais istoriniais antropologiniais faktais, o astronominiai ir meteorologiniai pasiekimai demitologizavo tikrąsias gamtos jėgų ir jų ciklų priežastis, Kalėdų šventėms turėtumėme suteikti kitokią prasmę. Ar gali ši šventė ir šventinis sezonas mums būti ne mažiau prasmingas ir kupinas džiaugsmo, jeigu nejaučiame būtinybės garbinti dangaus kūnus ir švęsti kurio nors vieno iš šimtų dievų gimtadienį? Kokio turinio reikalautų tokia šventė?
Mes, Lietuvos laisvamaniai, manome, jog šventės yra sukurtos žmonių ir skirtos būtent žmonėms, todėl net XXI amžiuje saulėgrįžos dieną galime pasitikti ne mažiau džiaugsmingai, savo dėmesį nukreipdami į namus, šeimą, draugus ir pažįstamus. Nuoširdus dėmesys aplinkiniams ir nesumeluota šypsena artimiesiems – tai didžiausia šventinė dovana, kokios galima tikėtis, praturtinanti ir sustiprinanti ne tik tuos, kuriems skiriami gražūs žodžiai ir žmogiška šiluma, bet ir tuos, kurie nepamiršta šią švenčių dieną savo džiaugsmu pasidalinti su kitais.
Sveikinimai ir palinkėjimai neabejotinai yra svarbiausi švenčių akcentai, prasmingi būtent tuo, jog nuoširdžiai sveikindami kitus palaikome ir puoselėjame bendražmogišką ryšį, artimumą bei jautrumą vienas kitam. Šia proga ir mes, Lietuvos laisvamaniai, norime pasveikinti Jus visus, nepriklausomai nuo išpažįstamo tikėjimo ir priklausymo religinei bendruomenei.
Sveikiname ir linkime, jog ši šventinė diena Jums būtų kupina džiaugsmo, meilės ir žmogiško artumo, linkime malonaus poilsio, saikingo ir protingo nerūpestingumo bei gražių įspūdžių, kurių prisiminimas ateityje praskaidrintų niūrią nuotaiką. Sveikiname ir tuos žmones, kuriems Kalėdos nėra jokia šventė, tuos, kurie atsisako vykdyti kasmetinę krikščionišką pareigą ir vietoj kelionės į bažnyčią pasirenka turiningą laisvadienį - nori papramogauti, paprasčiausiai pailsėti ir pabūti namuose su šeima bei draugais. Susikurkite sau šventę be pareigų ir prievolių - jaukioje namų židinio šilumoje ir džiugiame poilsyje.
Iniciatyvinė grupė „Lietuvos laisvamaniai“
