Nuo gruodžio 6-osios, kai policija Atėnuose nužudė 15 metų Alexandrą Grigoropoulousą, iki šiol Graikijoje vyksta precedento neturinčios riaušės. Anarchistai ir studentai, remiami dažnai prisijungiančių gyventojų, kovėsi su policija, naikino korporacijų ir valdžios nuosavybę, užiminėjo valdžios pastatus, profsąjungų būstines, žiniasklaidos kanalus, ką jau kalbėti apie universitetus. Iki gruodžio 12-osios policija sunaudojo virš 4600 ašarinių dujų kapsulių ir siekė gauti jų dar daugiau iš Izraelio ir Vokietijos – dviejų grėsmingų, represijomis pagarsėjusių valstybių.
Korporacinėje žiniasklaidoje buvo nekalbama apie policijos brutalumą ir valdžios neatsakingumą. Vietoj to buvo viešai kalbama, kad neramumai yra išplitusio nedarbo ir skurdžių ekonominių graikų jaunimo perspektyvų rezultatas. Daugelį žmonių, įskaitant radikalus, šie teiginiai taip pat įkvėpė. Dalyje korporacinės žiniasklaidos buvo kalbama tokiu tonu, kaip nepriklausomoje žiniasklaidoje – Graikijos įvykiai buvo laikomi antruoju po rugsėjo 11-osios nurimusio antiglobalistinio judėjimo pakilimu. Tai galbūt ir tiesa, bet mums reikėtų suabejoti prieš įsileidžiant į savuosius naratyvus korporacinės žiniasklaidos Trojos arklį.
Jei pagaliau riaušės įvyko ne dėl Alexandro, ar mes turėtume tikėti, kad jei ekonomika būtų stabilesnė, būtų leidžiama šaudyti penkiolikmečius? Juk policija Jungtinėse Valstijose žudo žmones nuolatos, net tada, kai niekas nedaužo parduotuvių vitrinų. Ar tai tik dėl to, kad mūsų šalyje mažesnis nedarbo lygis?
Ar mes turėtume sutikti, kad graikų įniršis kilo dėl ekonominių priežasčių, tai yra, jį galima nugesinti ekonominiais sprendimais – čia kapitalistinis sprendimas, kaip įveikti krizę, nelabai kuo skiriasi nuo socialistinio sprendimo. Gal išnaudojimą, skurdą ir nedarbą, suvešėjusį Graikijoje, būtų galima eksportuoti į kokią nors romesnę šalį, o gal pakankamai nepaglostytiems akmenų svaidytojams galima būtų suteikti daugiau garbės ir taip priversti juos pačius susitapatinti su viduriniąja klase? Šie požiūriai buvo veiksmingi anksčiau; netgi galima būtų pasakyti, kad jie buvo tapę kapitalistinės globalizacijos proceso varikliu.
Jei Graikiją būtų galima paversti Švedija – jei kiekvieną šalį galima būtų paversti Švedija, ir jokių nigerijų – ar tuomet būtų galima šaudyti paauglius? Žinot, anarchistus šaudo ir Švedijoje.
Pasipriešinimą Graikijoje traktuojant tamsioje finansinėje perspektyvoje, įmanoma jį visiškai sumenkinti. Bet esama kitų veikiančių jėgų, nepastebimų korporacinės žiniasklaidos atsiliepimuose.
Šios riaušės neatsirado iš niekur. Kaukėti anarchistai Graikijoje sukeldavo gaisrus ir kovodavo su policija dar praeitame šimtmetyje. 1999-aisiais didžiulės riaušės kilo Billo Clintono apsilankymo metu, dar prieš Sietlo protestus. Tuo metu ekonomika buvo gyvybingesnė – ir valdžioje buvo socialistai, o tai prieštarauja teorijai, kad dabartiniai neramumai yra nepasitenkinimo konservatorių valdžia rezultatas.
Apskritai komercinė žiniasklaida ignoruoja anarchistus, laiko juos apsišaukėliais, jei išvis apie juos rašo. Kad žiniasklaida buvo priversta detalizuoti anarchistų dalyvavimą Graikijos kovose, parodo anarchistų aktyvizmo rimtumą. Kairieji gali stengtis vaizduoti įvykius Graikijoje kaip visuotinį „liaudies“ sukilimą. Žinoma, kovose dalyvavo daug „normalių“ žmonių, bet net šiuo atveju aišku, kad viską pradėjo ir įtakingiausia jėga išliko anarchistai.
Mes keliame hipotezę, kad maištai Graikijoje yra ne tik ekonominės recesijos rezultatas, bet aktyvi radikali iniciatyva, prabilusi prieš visuomenę.
Nors riaušes išprovokavo Alexandro žūtis, jos buvo įmanomos vien dėl iki tol egzistavusių infrastruktūrų ir socialinių srovių įtakos – kitaip tokios žmogžudystės kanalizuotų sukilimus tiek JAV, tiek visur kitur. Tokio neatidėliotino ir ryžtingo atsako nebūtų buvę, jei anarchistai Graikijoje nebūtų išplėtoję atitinkamos kultūros. Socialinių centrų tinklo, gilaus įsitikinimo, kad kvartalai, viename iš kurių buvo nužudytas Alexandras, privalo egzistuoti kaip nuo policijos laisvos zonos, o taip pat ir per kartų kartas einančios pasipriešinimo tradicijos dėka Graikijos anarchistai jaučiasi turį teisę maištauti. Pastaraisiais metais kovos prieš kalėjimų sistemą, blogą elgesį su imigrantais ir mokyklų privatizavimą leido nesuskaičiuojamai daugybei jaunuolių prisidėti prie kovos veiksmų. Kai buvo išsiuntinėtos žinutės apie paauglio nužudymą, Graikijos anarchistai žinojo, kokių atsakomųjų veiksmų imtis – jie jau yra tai ne kartą darę.
Graikijos visuomenė simpatizuoja pasipriešinimo judėjimams, paveldėjusiems kovos prieš JAV remiamą diktatūrą tradicijas. Graikija panaši į Čilę, kur irgi paplitę gatvių konfliktai ir klasių kova. Kai buvo nužudytas Alexandras, Graikijos anarchistams pavyko surasti naratyvą, įtikinusį daug žmonių. Kitame politiniame kontekste liberalai ar oportunistai galbūt galėtų pasinaudoti šia tragedija jų pačių tikslams, bet Graikijos anarchistai drąsiai ėmėsi iniciatyvos ir viską padarė pirmieji.
Ne ekonomika, kvaily!
Tai yra, kaip visuomet – ekonomika. Bet ne vien tik ekonominiai sunkumai, lydintys recesijos laikus. Pasipriešinimas Graikijoje taip pat yra maištas prieš išnaudojimą, susvetimėjimą ir hierarchiją, įsitvirtinusius kapitalistinėje sistemoje – tai paruošia dirvą policijai, žudančiai paauglius nepriklausomai nuo to, ar didelis nedarbas šalyje.
Pakartosime: jei vien susvetimėjimo ir hierarchijos pakaktų siekiant įžiebti priešinimąsi, Jungtinėse Valstijose pasipriešinimo būtų daugiau. Svarbiausias faktorius Graikijoje yra ne ekonomika, bet ilgai dėtos pastangos, kurių dėka gimė energingas anarchistinis judėjimas. Jei ir mes norime panašiai priešintis priespaudai ir neteisybėms, tokiam judėjimui JAV atsirasti reikalingas netrumpas kelias. JAV vykstantys kovos veiksmai, pavyzdžiui, solidarumo akcijos, gali įkvėpti, bet dar svarbiau kurti veikiančias kultūrines erdves.
Anarchistai Jungtinėse Valstijose susiduria su skirtingu kontekstu, nei jų bičiuliai Graikijoje. Graikija yra Europos Sąjungos provincija, o JAV lieka pasaulinio kapitalizmo epicentru su galingesniu prievartos aparatu. Teisinės dalyvavimo konfrontacijose pasekmės JAV yra daug griežtesnės. Visuomenės dauguma yra labiau konservatyvi, radikalų ir prispaustųjų bendruomenės labiau fragmentuotos, daug žmonių sėdi kalėjimuose, o kiti kilnojasi iš vietos į vietą, gaudami naujas darbo vietas. Pasipriešinimo tradicijose maža tęstinumo – daugumoje bendruomenių kolektyvinė anarchistinė atmintis neaprėpia daugiau nei dešimties metų laikotarpio. Įvykiai Graikijoje įkvepia, bet turbūt JAV anarchistams reikia daugiau mokytis kurti infrastruktūrą, o ne rengti mūšius.
Ateities sukilimai?
Pastarųjų dviejų savaičių įvykiai gali padėti perkonstruoti globalinį kovos kontekstą, kaip tai 1994-aisiais padarė zapatistų sukilimas. Riaušės Graikijoje yra ne tik didžiausi šios dienos neramumai – galbūt jie yra daugiausiai žadantys, nes yra nukreipti tiesiai į hierarchinę valdžią.
Tokių daug žadančių priešpriešų nėra daug. Ne visi tie, kurie anapus valstybės monopolio griebiasi ginklų, naudoja juos tam, kad sunaikintų hierarchiją. Nacionalistų kampanijos, fundamentalistų kryžiaus žygiai, religiniai ir etniniai konfliktai ir kapitalistinės mafijos gaujų tarpusavio kova nukreipia žmogų prieš žmogų ir nežada jokio išsilaisvinimo. Mes turime iškelti akivaizdžius precedentus išsilaisvinimo kovoms, kurie užtikrintų, kad ateities kovose prispaustieji pakils prieš išnaudotojus, o ne prieš vienas kitą. Tokiu precedentu gali tapti Graikija. Galime sukurti panašius, gal mažesnius precedentus JAV ir savo iniciatyva nusistatyti kovoti prieš valdžią. Tokiu pavyzdžiu galėjo tapti anarchistų mobilizacija praėjusios vasaros Respublikonų nacionalinėje konvencijoje.
Šiandien partinis komunizmas yra labai diskredituotas, ir daugumai pasipriešinimo judėjimų valstybės valdžios paėmimas nebeatrodo nei įmanomas, nei trokštamas. Esamos pasaulio santvarkos kritikams lieka du keliai – arba remti reformistus šalių vadovus Obamą, Lulą ar Chavezą, kurie siekia iš naujo įteisinti valdžios ir valstybės modelį bei jų pačių galią. Kita vertus, įmanoma kova prieš pačią valdžią – arba sąmoninga, kaip dabar Graikijoje, arba nulemta visiškos socialinės ir ekonominės marginalizacijos, kaip Prancūzijoje 2005-aisiais. Šis kelias pareikalaus ilgos kovos, bet gali tapti pirmu žingsniu į naują pasaulį.
„Jei kas nors mus baugina, tai – grįžimas į normalumą. Išplėštose ir suniokotose mūsų miestų gatvėse mes matome ne tik savo įniršio rezultatus, bet ir galimybę pradėti gyvenimą. Nelieka nieko kito, kaip įsikūnyti toje galimybėje ir paversti ją gyvenimu: padėti pamatus kasdienybei, mūsų kūrybai, galiai, kuri padeda mums materializuoti savo troškimus, mūsų galiai ne kontempliuoti, bet kurti tikrovę. Tai – mūsų gyvybinė erdvė. Visa kita yra mirę“. (iš Atėnų ekonomikos ir verslo mokyklą užėmusios grupės pareiškimo).
Pagal infoshop.org parengė kp
2008.12.21.
