Šiais liberalizmo laikais daugelis žmonių turbūt nebetiki tiesiog todėl, kad tai nepatogu ir nenaudinga: kiekvieną sekmadienį tuo pačiu laiku turi prisistatyti į bažnyčią, išsijungti mobilųjį telefoną ir dar kunigo akivaizdoje apkaltinti save melavimu, pavyduliavimu ir kitomis šiuolaikinio gyvenimo būdo tamsiosios pusės išraiškomis, taip lyg visa tai būtų ne visuomenės, o tavo paties asmeninės silpnybės. Maža to, Dievas yra labai nepatikimas sandėrininkas: atlygis už tavo sugaištą laiką ir patirtus nepatogumus – arba niekinis, arba nepastebimas (kas įrodys, kad įmonės pelnas padidėjo Dievo, o ne tavo įgimto apsukrumo dėka?).

       Vis dėlto dar yra žmonių, puoselėjančių savo širdyje tikrą, karštą, nuoširdų tikėjimą. Tokio žmogaus veidas paženklintas. Jis visada pilnas laimės ir ramybės, skirtos ne vien asmeniniam naudojimui – atrodo, kuo daugiau išdalina, tuo daugiau jos atsiranda. Kaip ta stebuklinga mana, lyg iš gausybės rago, krentanti iš dangaus, kaip gaivinantis lietus, padarantis žemę žalią ir nusagstantis ją žiedais. Jei kur yra vartai į rojų, tai šių žmonių šypsenoje.

       Tad kodėl visi rimti žmonės šešėliuotais veidais neprisijungia prie šios Dievo avinėlių gvardijos? Ak, deja rimtumas ir sveikas protas – tai uždraustas vaisius, kurio atsikandęs, jau niekada nebegalėsi sugrįžti į išsvajotąjį rojų. Turbūt didžiausias peilis tikėjimu srovenančiai širdžiai – Darvino evoliucijos teorija. Šios religijos krizės šaknys glūdi tame, kad religinės pasaulio sampratos teorija buvo sukurta anksčiau už Darvino pasaulio sampratos teoriją ir krikščionybės kūrėjai nė nenutuokė, kokius destruktyvius ir neįveikiamus argumentus jiems pateiks kultūrinė evoliucija. Darvinizmo išmuštoms tuštumoms užlopyti bažnytinio mokymo aiškinimai ir išsisukinėjimai tapo nebeveiksmingi. Tiesą sakant, žmonija ir vėl pasiekė etapą, kai religija turi būti atnaujinta. O šiuolaikiniai sielų gelbėtojai nesnaudžia. Nė neabejoju, kad susipažinę su šiuolaikinių sektų biblijomis, atrastume kur kas labiau nūdieniam žmogaus žinių fondui susisteminti tinkamų religijų. Matydama, kad krikščionybė jau aklavietėje, valdžia netgi pripažino tikėjimo laisvę, o tai jau ypatingosios padėties religijos sferoje požymis: Titanikas skęsta – gelbėkitės, kas galit!

       Deja, išsigelbėti vilties mažai: valčių daugybė, tačiau, kol keleiviai nesulips į vienos naujosios religijos valtį, pažadėtosios žemės nepasieks niekas. Be to, daugelis žmonių jau nusprendė plaukti savom jėgom ir nesišlieti prie jokios religijos. Ištikimai krikščionybės laive pasilikusieji ir savomis jėgomis besikapanojantieji smerkiamu žvilgsniu žiūri į susidedančius su naujosiomis religijomis. Tokioje visuomenėje negali susirinkti naujojo Nojaus laivo įgula ir atrodo kurį laiką, o gal jau ir su visam, mirksime lediniame vandenyje.

       Parašė AB
       2008 10 28