Lietuvoje būta laikų, kai kunigo "specialybė" buvo viena garbingiausių ir prestižiškiausių. Na, kaip teisininko ar vadybininko šiandien. Giminei savo rate turėti kunigėlį buvo didžiausia garbė. Pakanka paskaityti mūsų klasikų raštus, kad tuo įsitikintumėme, pvz., kad ir V. M. Putino "Altorių šešėlyje". O kaip yra šiandien? Juokai juokais, bet dabar kunigystė labiau asocijuojasi ne su garbe ir prestižu, o su idiotizmu ir liguistu fanatizmu. Tikrai, paskaitinėjus puslapio kunigas.lt straipsnius apie egzorcizmą kitokių minčių ir negali kilti.
Štai, anot minėto puslapio, skirto ne eiliniams pasauliečiams, o kunigų bendruomenės/sektos nariams, apsėdimo požymiai yra tokie:
Jūs masturbuojatės; Jūs žiūrite pornografiją; Jūs klausotės sunkiosios muzikos; Jūs atsakinėjate į internetinį ir mobilųjį spam’ą; Jūs praktikuojate jogą ar kitokią rytietišką atsipalaidavimo techniką; Jūs keikiatės; Jūs nusirašinėjate per egzaminus; Jūs konfliktuojate ir nesutariate su aplinkiniais; Jūs rūkote; Jūs daug laiko praleidžiate prie televizoriaus ar kompiuterio (hmmm… įdomu, ar radijas, Ipod’as ir indaplovė irgi yra apsėdimo požymiai?); Jūs meldžiatės greitai (suprask: ant smūgio); Jūs esate homoseksualus; galiausiai, Jūs atlikinėjate begalę kitų kasdienių ir įprastų veiksmų. Žodžiu, ir taip toliau, ir pasaka be galo…
Nieko nuostabaus, kodėl į komišką apsėdimų sąrašą (Viktorijos laikų stiliumi) yra įtrauktos ir “blogybės”, susijusios su žmogaus lytiškumu: kunigams seksas yra uždraustas! Tai vadinama “dvasinguoju” celibatu, kurį šitaip suvokia tik patys “dvasingi” šventikai.
Tuo tarpu štai ką apie tokį pseudodvasingumą kalba specialistai: gamtos tvarkai prieštaraujantis nuolatinis susilaikymas yra elementariausias tiek kūno, tiek psichinės sveikatos žalojimas. Taigi seksualumo demonizavimas - tai vienas iš daugelio žmogiškosios psichikos gynybos mechanizmų, kurio griebiasi dorovingi šventuoliai, saugodami ir gindami nuo šėtoniškų pagundų savo “šventumą”.
Nėra abejonių, jog minėtos priežastys lemia ir specifinį neigiamą bažnyčios požiūrį į homoseksualumą bei kontracepciją (o tai irgi yra piktųjų dvasių pagundos): kaip gi kitaip gali elgtis uždara vyrų bendruomenė, kuriai draudžiamas seksas, nors paskui ją driekiasi nemenkas sekso skandalų šleifas (žiūrėti čia ir čia), jeigu ne demonizuoti ir kiek įmanoma drausti “uždraustą vaisių” ar priiminėti dokumentus (žr. encikliką Humanae vitae), draudžiančius “gandonus” ir kitas apsisaugojimo priemones, arba, paprastai sakant, skelbti “kryžiaus žygius” žmogaus seksualumui? (Beje, popiežius J. Ratzingeris visai neseniai patvirtino, kad apsisaugojimo priemonės XXI amžiuje vis dar yra blogis). Okey. Dėl šito viskas aišku… Palikime problemas tiems, kam jos ir priklauso.
Bet, po galais, kuo demoniški yra naudojimasis elektros prietaisais ar barniai su aplinkiniais bei nepraustaburniškas keikimasis, kuris sveikam protui labiau asocijuojasi ne su apsėdimu, bet su paprasčiausiu kultūros, etikos ir padoraus elgesio neišmanymu bei tinkamo auklėjimo trūkumu? Tikrai nežinau, o ir pagrįsto atsakymo taip pat niekur neradau.
Grįžkime prie egzorcizmo ir egzorcistų.
Bažnyčios istorija kupina pačių keisčiausių ir gėdingiausių epizodų: nuo inkvizicijos ir kryžiaus žygių iki Index Librorum Prohibitorum. Visa tai - atgyvenos. Tačiau… Net ir po sąlyginai revoliucingo II-ojo Vatikano susirinkimo Romos Katalikų Bažnyčia vis dar rimtu veidu žiūri tiek į egzorcizmo teoriją, tiek į praktiką.
Kova su piktosiomis dvasiomis - tai senas kaip pats pasaulis dalykas. Šių dienų “modernių” egzorcizmų pagrindas - tai 1614-tais metais Pauliaus V parengtas ritualų sąvadas, tiesa, ilgainiui “tobulintas” ir koreguotas (1926, 1952, 1900 ir 1991 metais). Nepaisant visų papildymų, jame su pasididžiavimu teigiama, kad tekstas išlaikė savo “autentiškumą”, “grynumą” ir “sakralumą”. Ką gi, pažiūrėkime, kaip visa tai atrodo praktikoje be jau minėtų grožybių…
Dažnas iš mūsų apie egzorcizmą esame girdėje tik iš holivudinių filmų, tokių kaip “Egzorcistas” (1973) ar “Emilės Rouz egzorcizmas” (2005). Filmai neblogi ir tikrai ne patys prasčiausi holivudinės kinematografijos istorijoje savo žanro srityje. Bet štai kur visas įdomumas!
Žinomiausias ir “kiečiausias” lietuvių egzorcistas Arnoldas Valkauskas rimtu veidu ir nė kiek nejuokaudamas tvirtina, kad praktkoje egzorcizmo seansai (sakramentalijos) atrodo lygiai taip pat, kaip minėtuose filmuose… Hmmm… O neseniai Lietuvą aplankiusius Eurovizijos nugalėtojus “Lordi” taip pat įvardijo kaip satanistinę grupuotę, turinčią šventvagišką, įžeidžiantį, antikrikščionišką ir… demonišką motyvą. (Dėl “Lordi” koncerto buvo sunerimę visi Lietuvos egzorcistai). Ar dar reikia pavyzdžių ir papildomų komentarų?
Vis tik negaliu susilaikyti nepabrėžęs dar vieno perliuko. Minėtas kovotojas su piktosiomis dvasiomis A. Valkauskas, paklaustas, kaip krikščioniškosios moralės, etikos ir demonologijos požiūriu reikia vertinti Rytų tikėjimus bei jų praktikas, kurios su Kristaus garbinimu neturi nieko bendra, ir ką egzorcistai mano apie lietuvius, praktikuojančius rytietiškas meditacijos technikas, atsakė štai kaip:
„Jeigu ten gyvenantys žmonės pažintų, kas yra Jėzus Kristus, galima manyti, kad jie tikrai atsigręžtų į jį. Tuo tarpu mes, krikščionys, atsisakome mums apreikšto tikėjimo ir paliekame Jėzų. Tai yra perėjimas nuo didesnio prie mažesnio, tarsi iš dvyliktos klasės vėl grįžtume į pradinę mokyklą. Ir tegul neįsižeidžia tie, kurie pas mus tas religijas praktikuoja.“
Esu tikras, kad toks pasisakymas sulauktų adekvataus įvertinimo jį nusiuntus, tarkim, į Indijos ambasadą, ar parodžius gerai žinomam Lietuvos pop pasaulio (galbut jau ex) veikėjui - Ezopui.
Maždaug taip ir kariauja egzorcistai su piktosiomis dvasiomis… Tuo tarpu medikai turi savo, sakyčiau, kiek pagrįstesnę nuomonę: psichiatrai “apsėdimą” traktuoja kaip paprasčiausią demonomaniją - vieną iš monomanijos sutrikimų, kurį kaip ir kitas ligas, gydo vaistais. Neretai “apsėdimą” specialistai traktuoja ir kaip sunkesnias šizofrenijos, isterijos, sutikusios asmenybės ar kitas psichinės (ilgalaikės ar epizodiškos) negalios formas, o pacientams sėkmingai siūlo ne egzorcistų ir kunigų, o farmakoterapijos gydymą. Tiesa, pavienius atvejus, kai egzorcizmas vis tik pasirodo veiksmingas, specialistai pagrįstai yra linkę vertinti kaip placebo, įtaigos ir saviįtaigos efektus. Žodžiu, nieko stebuklingo, jokių piktųjų dvasių, tik paprasčiausios problemos, kurias galima išgydyti arba bent apmalšinti taip, kad paciento daugiau nebekamuotų “apsėdimo” manija. O ar galima išgydyti pačius egzorcistus? Tai jau retorinis klausimas.
Summa summarum:
Saugokitės ne piktųjų dvasių ir demonų (kaip televizorius ar “Lordi“), o pačių egzorcistų…
Diogenas
2008 10 22
blog.lrytas.lt/diogenas
