Paskutinis „šūdų pilstymo“ įvykis per Laisvojo universiteto paskaitą man norom nenorom priminė Vokietijoje vykstančius nesutarimus tarp skirtingų kairiųjų grupuočių. Viskas būtų linksma, jei nebūtų graudu. Nors Vokietijos atveju šių nesutarimų šaknys glūdi kiek kitoje srityje (konkrečiai, antisemitizmo kairiųjų tarpe tematikoje bei ginče tarp vadinamųjų „Antiimps“ (antiimperialistų, palaikančių palestiniečius) ir „Antideutsch“ (antivokiečių, rodančių solidarumą Izraeliui), bet iš esmės ta Lietuvos ir Vokietijos kairiųjų kova turi nemažai bendrų bruožų.
Vienas paskutinių aršios Vokietijos kairiųjų kovos pavyzdys įvyko Magdeburge – Saksonijos-Anhalto žemės, pasižyminčios itin aktyviu neonacių judėjimu, sostinėje. Liepos 27 d. „Tarptautinio solidarumo grupės“ („Gruppe Internationale Solidarität“), „Autonominių Magdeburgo antifašistų“(„Autonome Antifa Magdeburg“) bei „Magdeburgo moterų grupės“ („Frauengruppe Magdeburg“) nariai užpuolė diskusijų renginį, kurio tema buvo „Solidarumas su Izraeliu“. Per užpuolima renginio dalyviai buvo apmėtyti šaligatvio plytelėmis bei apipurkšti ašarinėmis dujomis. Incidento metu sudužo keletas pastato, kuriame vyko renginys, langų, mažiausiai keturiems renginio dalyviams prireikė medikų pagalbos dėl kontakto su ašarinėmis dujomis.
Dar gerokai prieš minėtą renginį tų pačių antimperialistinių grupių nariai sumušė vieną solidarumą Izraeliui pareiškusį antifašistą iš Leipcigo. Kiek vėliau šio įvykio motyvus grupės paskelbė savo pareiškime: „Mes nepakęsime, kad antivokiečiai bando propaguoti solidarumo su Izraeliu politiką Magdeburge! Tas, kas nešioja Amerikos ar Izraelio vėliavą, negali būti antifašistu, nes jis palaiko išnaudojimą ir priespaudą bei pritaria kasdieniam tūkstančių žmonių (daugiausiai vaikų) žudymui Palestinoje, Irake, Afganistane, Nepale ir t.t.“
Tai, kas tik neseniai įvyko Magdeburge, kituose Vokietijos miestuose vyksta jau keletą metų. Savo kulminaciją šios kairiųjų grupuočių tarpusavio kovos buvo įgavusios karo Irake pradžioje. Dažnai savo tiesos įrodymui šių nesutarimų metu būdavo pasitelkiami metodai, panašūs į tuos, kuriuos taikydavo Stalinas prieš asmenis, nukrypusius nuo vienintelės teisingos partijos linijos. 2004 metų pabaigoje „Tarptautinio solidarumo grupės“ nariai aplankė savo buvusį draugą jo bute, apstumdė ir grasino primušti, jei šis ir toliau ant savo rūbų nešios Izraelio simboliką. Kiek vėliau išleistame aplinkraštyje grupė šį incidentą pateisino bei paskelbė apie naujus išpuolius: „Šiuo konkrečiu atveju, o taip pat ir kitais atvejais ateityje smurto panaudojimas yra leistinas, siekiant apginti mūsų politiką.“ Šie grasinimai netruko realizuotis tokiais veiksmais, kaip žodiniai gąsdinimai, padangų perdūrinėjimai, varžovų komunų apšaudymai petardomis, lipdukų su grasinimais nužudyti klijavimas („Žudyk antivokietį!“) ir t.t. Paradoksalu, bet kairiųjų tarpusavio neapykanta Vokietijoje kartais būdavo aršesnė nei neapykanta naciams.
Per daug nesigilinant į konkrečią „antiimps“ ir „antideutsch“ konflikto tematiką, galima įžvelgti pagrindinius panašumus ir skirtumus tarp Vokietijoje vykstančių karų ir praeitą ketvirtadienį „Galeroje“ įvykusio akibrokšto.
Visų pirma, pagrindiniai panašumai:
1. Abiejų konfliktuojančių grupių nariai mano esantys geresni kairieji (šiuo atveju, geresni anarchistai);
2. Abi konfliktuojančios grupės fanatiškai gina savo tiesą, dažniausiai visai neįsiklausydami į kitų argumentus;
3. Viena iš grupių labiau mėgsta „teoriją“, kita – „praktiką“. Tai, be abejo, nereiškia, kad viena grupė yra tik gryni teoretikai, kita – tik praktiniai aktyvistai. Ir vieni, ir kiti gali būti aktyvūs tiek tiesioginio veiksmo akcijose, tiek teorijos kūrime bei aiškinime. Čia labiau turima galvoje tai, kad „teoriją“ propaguojanti pusė savo veiksmus labiau pagrindžia teoriniais, iš dalies istoriniais bei filosofiniais argumentais, kai tuo tarpu „praktikai“ savo veiksmus organizuoja spontaniškai, priklausomai nuo esamos emocinės būsenos;
4. Abiejų pusių tarpusavio diskusijos vyksta vangiai ir neduoda apčiuopiamų rezultatų, iš dalies dėl 2 ir 3 punktuose paminėtų priežasčių (neįsiklausymas į kitų argumentus, „teorijos“ ir „praktikos“ nesuderinamumas).
Pagrindiniai skirtumai:
1. Lietuvos kairiųjų radikalų tarpe šiuo metu nėra temos, kuri nesutaikomai supriešintų skirtingas grupes (kaip, pvz., solidarumo su Izraeliu problematika Vokietijoje);
2. Lietuvos kairiųjų radikalios grupės dar tik formuojasi, iš dalies identifikuodamos save su vienokiomis ar kitokiomis kairiųjų kryptimis Vakaruose ar Rytuose, dėl ko tarpusavio konfliktai gali būti dirbtinai forsuojami. Liaudiškai sakant, vietoj to, kad galvotume savo galva, mes geriau užsiklijuojame etiketę ir bandome su ja identifikuotis. Iš kitos pusės, etikečių klijavimas kitiems, taip pat jau tapęs norma (anarchija.lt = komunistai ir fronto palaikytojai, hardcore.lt = šūdsvaidžiai ir mažvaikiai, etc.). Vokietijos kairieji tuo tarpu turi savo problematiką, kuri tik iš dalies gali būti pritaikyta Lietuvoje, nors panašaus lygio etikečių klijavimo netrūksta ir ten;
3. „Kairiųjų konflikto“ intensyvumas Lietuvoje nė iš tolo neprilygsta nesutarimų gilumui Vokietijoje ar kai kuriose kitose šalyse, iš vienos pusės, dėl nedidelio kairiųjų radikalų skaičiaus Lietuvoje, iš kitos – dėl rimtos konfliktinės tematikos nebuvimo kairiųjų tarpe.
Be abejo, visi šie panašumai ir skirtumai galiotų tik tuo atveju, jei šūdų pilstytojai išties yra kairieji ar bent jau save tokiais laiko. Manau, kad tokią prielaidą galima daryti. Kokias gi tada išvadas būtų galima padaryti žiūrint į įvykusią „šūdų akciją“ bei atsižvelgiant į minėtus panašumus ir skirtumus?
Visų pirma, ar tai būtų Lietuva ar Vokietija, kairiųjų akcijos nukreiptos prieš kairiuosius, kuriose naudojamas moralinis ar fizinis smurtas, yra daugiau nei kvailos. Ypač tai pavojinga dar tik lopšyje pirštą čiulpiantiems Lietuvos kairiesiems radikalams. Vietoj to, kad būtų kovojama prieš tikrąjį kapitalizmą ir jo vaisius (fašizmą, ksenofobiją, homofobiją etc.), išsikerojusius visose mūsų gyvenimo srityse, energija ir laikas eikvojamas absurdiškoms akcijoms, kurios vis tik gali būti fatalios dar tik besiformuojančiai lietuviškai kairei.
Dabartinėje situacijoje skirtingų kairiųjų grupių solidarumas yra būtinas ir visai įmanomas, nepaisant esamos trinties tarp skirtingų grupių. Bet kokiu atveju ideologiniai ar kitokie nesutarimai gali ir turi būti sprendžiami tik argumentuotose diskusijose ar parodant konkretų pavyzdį, o ne pilstant šūdus, ant iš dalies nieko dėtų žmonių galvų, o kada nors vėliau gal ir šaunant į tariamą ideologinį priešą. Būtent dėl šios priežasties labai svarbu rasti tinkamą teorijos ir praktikos santykį, o taip pat ir bendrą kalbą tarp „teoretikų“ ir „praktikų“, tuo pačiu nei pasiduodant išorinėms provokacijoms, kurių ateityje neturėtų trūkti, nei juolab patiems vieni kitus provokuojant. Būkime solidarūs ir nepamirškim savikritikos!
Antanas Alkevičius
Berlynas, 2008.09.15
