Interviu su Mathieu, Grenoblio studentų profsąjungos aktyvistu.
– Pirmiausia papasakok, kaip atsirado jūsų profsąjunga.
– Iš pradžių ji nebuvo anarchosindikalistinė, mes tiesiog kovojome už studentų teises kaip ir bet kokia kita eilinė profsąjunga. Bet prieš tris metus, po studentų streiko, mes supratome, kad mūsų veikla iš esmės yra anarchosindikalistinė. Šiais metais mes sukūrėme naują profsąjungą, nes mūsų veiksmai nebetelpa į oficialios profsąjungos rėmus.
– Kuo jūsų veikla skiriasi nuo oficialiųjų profsąjungų?
– Mes nenorime, kad mūsų judėjimą kas nors kontroliuotų, nenorime kompromisų. Mūsų kova iš tikųjų yra antikapitalistinė. Dalyvauti judėjimo veikloje ir priimti sprendimus turi visi dalyviai, o ne aštuoni žmonės, kaip kad yra UNEF (Prancūzijos nacionalinė studentų sąjunga – vert. past.). Mes siekiame savivaldos. Kai prasidėjo aukštųjų moyklų privatizacija, mes užėmėme universiteto pastatą ir šešias savaites laikėme jį savo rankose.
– Kaip priimate sprendimus studentų streiko metu?
– Kiekviena vakarą vyksta visuotinis studentų susirinkimas, kuriame gali dalyvauti visi norintieji. Susirinkimas paprastai tęsiasi apie tris valandas. Jame nusprendžiame, kokius veiksmus darysime, kaip organizuosime kovą, kaip elgsimės žiniasklaidos ir universiteto administracijos atžvilgiu. Vis sprendimai priimami kartu, pas mus nėra tokio žmogaus, kuris vienas pats galėtų ką nors nuspręsti. Anksčiau būdavo priimami autoritariniai sprendimai, dabar vadovaujamės savivaldos principais.
– Kiek žmonių dalyvauja susirinkimuose?
– Nuo 100 iki 300. Vidutiniškai 150-180. Turime ir komisijas: akcijų organizavimo komisija, darbo su žiniasklaida komisija, pasipriešinimo represijoms komisija, propagandos komisija ir t.t.
– O kokios šių komisijų funkcijos?
– Kas dvi dienos vyksta komisijų susirinkimai, kuriuose irgi gali dalyvauti visi norintys. Jie rengia pasiūlymus, o vėliau surengtuose visuotiniuose susirinkimuose mes sprendžiame, ar tie pasiūlymai mums tinka, ar ne. Pačios komisijos nieko nesprendžia, jos tik siūlo. Problema ta, kad trockistai, komunistai ir socialdemokratai siekia manipuliuoti studentų judėjimais. Jei komisijos priimtų sprendimus savarankiškai, trockistai ir į juos panašūs autoritarai iškart jose užimtų valdžią.
Kiekvieną savaitę susirenka didžioji asmablėja, kurioje dalyvauja nuo 3 iki 6 tūkstančių studentų. Tokiu būdu mūsų profsąjungos judėjimas sukūrė tris instrumentus: komisijas, susirinkimus ir asamblėjas. Reikia pridurti, kad asamblėjose dažnai iškyla didelių problemų su fašistais ir ultradešiniaisiais, kurie ateina į posėdžius tik tam, kad darytų betvarkę.
Streiko metu kiekvieną dieną nuo 6 valandos ryto prie universiteto durų pradedamas streikininkų piketas. Užbarikadavę duris, mes mes stovime prie paradinio įėjimo ir atudentams aiškiname streiko idėjas. Šį metodą pasiskolinome iš streikuojančių darbininkų.
Kiekvieną savaitę Grenoblyje – antradieniais ir ketvirtadieniais – rengiame demonstracijas, o trečiadieniais visi renkasi į asamblėją. Demonstracijos dažnai baigiasi susidūrimais su policija.
Studentų kovos veiksmai koordinuojami nacionaliniu lygiu. Neseniai buvo priimats kolektyvinis sprendimas kartu blokuoti geležinkelius. Mes išrinkome šios akcijos dalyvius – tenai vyks penki žmonės.
– Šiandien Prancūzijoje vis daugiau žmonių nepatenkinti esama padėtimi. Ar jums pavyko suderunti tarpusavio veiksmus su kitų socialinių grupių atstovais, pavyzdžiui, darbininkais ir bedarbiais?
– Prieš du metus buvo žymiai daugiau kontaktų su darbininkais. Veikia ir studentų komisija, užsiimanti išoriniais ryšiais, kurios tikslas – plėsti kontaktus su bedarbiais ir darbininkais. Ne per seniausiai vyko visuotiniai susirinkimai, kuriuose dalyvavo dėstytojai, studentai, bedarbiai ir traukinių mašinistai. Iškėlėme idėją surengti visuotinį Prancūzijos streiką.
– Žinau, jog Prancūzijoje galiojo įstatymas, pagal kurį policija neturi teisės pasirodyti universitetų teritorijoje...
– Taip, bet prieš du metus šis įstatymas buvo atšauktas. Neseniai policija mūsų profsąjungos narius jėga išvaikė iš universiteto patalpų.
– Mathieu, o koks šiandieninių radikalių studentų požiūris į 1968-ųjų Gegužės įvykius?
– Mes nenorime, kas pasikartotų 68-ųjų gegužės scenarijus, nes tada studentai pralaimėjo, o mes juk trokštame nugalėti. Tačiau ši data mums itin svarbi. Kaip priminimą sau ant sienų užrašėme 1968-ųjų šūkius: „Universitetai – studentams, gamyklos – darbininkams” ir „Siena balta – liaudis tyli”.
Versta iš news.zaraz.org
Vertė dp
