Kai kalba pasisuka apie būsto alternatyvas, pirmiausia kyla mintis apie apšnerkštas lindynes arba apie užimtus jaukius , bet uždarus butukus, kur galima apsilankyti tik per pažintis. Bet yra dar viena būsto forma – socialiniai centrai. Birželio pabaigoje lankiausi tokiame Varšuvoje. Žmonės, kuriuos mačiau – tvirti, atkaklūs, spinduliuoja vidinę stiprybę.
Lenkijoje judėjimas už socialinius būstus išties stiprus, yra susiformavusi bendruomenė, kuri kovoja už tai, kad ši teisė nebūtų panaikinta. Šie žmonės dirba ir sunkų socialinį darbą – padeda migrantams ir kaimynų vaikams. Dabar trumpai papasakosiu, ką sužinojau ir pamačiau Varšuvos socialiniame centre „Syrena“.
2011 metais kovo mėnesį Varšuvoje buvo rastas judėjimo už socialinius būstus aktyvios narės Jolantos (Jolos) Brzeskos (64 metai) kūnas. Ji buvo paskutinė gyventoja name, iš kurio kiti buvo išmesti. Ji nepasidavė ir neišsikėlė, be to, agituodavo ir kitus būti atkaklius ir kovoti. Jos sudegęs kūnas rastas miške. Kaip įvyko nelaimė, iki šiol neištirta. Kiti judėjimo už socialinius būstus nariai neabejodami sako, kad tai buvo paprasčiausias fizinis susidorojimas su nepatogia ir didelę įtaką kitiems turinčia moterimi.
Trumpai apie socialinių būstų istorinį kontekstą
85 proc. Varšuvos pastatų karo metu buvo sugriauti. Patys gyventojai juos atstatė ir apsigyveno juose. Po karo pastatai buvo paversti bendruomenine nuosavybe, vėliau – socialiniais būstais. Dabar atsiranda suinteresuotų asmenų, kurie už grašius perperka iš tarpukariu buvusių šeimininkų ar jų paveldėtojų ir nori išnaudoti pastatus verslui arba juos griauti. Pagrindinė problema – reikia kaip nors atsikratyti gyventojų. Daugumai jų neduodamos kitos gyvenamosios patalpos, jie metami tiesiog į gatvę arba grūdami pas giminaičius, net jei šie gyvena kitame mieste. Dauguma socialinių būstų, be abejo, apgyventi nepasiturinčių žmonių ar neturtingų pensininkų.
Iš pradžių jiems buvo užkelti nuomos mokesčiai, neišvežamos šiukšlės. Bandyta prievarta iškeldinti. Jei neišsikelia, atjungiamas vanduo ir elektra – daroma viskas, kad gyventi taptų neįmanoma. Privatininkų kartais samdomi net „nepageidaujami kaimynai“, kurie įsikelia į kaimyninius būstus ir, pvz., sukelinėja juose gaisrus. Akivaizdu, kad privatininkai bando apeiti įstatymus ir dažnai veikia nelegaliai. Tačiau žmonės priešinasi. Iškeldinti vėl užima namus nelegaliai, patys įsiveda išjungtą elektrą ir vandenį, prie įėjimų stato barikadas ir ginasi nuo policijos, derina veiksmus su teisininkais.
Namas, kuriame įsikūrė socialinis centras „Syrena“ taip pat po karo atstatytas Varšuvos gyventojų, jų apgyventas. Žmonės, neišsipirkę būstų (tokių dauguma), prieš kelerius metus buvo iškeldinti, atsiradus naujam savininkui. Paskui senieji gyventojai ir prisijungę prie jų aktyvūs jauni žmonės užėmė namą iš naujo. Nelegaliai įsikėlę gyventojai šį ir kaimynystėje stovintį namą (pastarasis buvo išpriktas už 50 zlotų!) keletą kartų gynė nuo policijos – apgynė. Privatininkai iš pradžių labai norėjo keturių aukštų namą nugriauti, bet, kad ir kaip stengėsi gauti tam leidimą, jis vis dėlto buvo paskelbtas istorine vertybe ir labai geros būklės pastatu, kurio griauti negalima. Ne visiems pastatams taip pasiseka. Dabar, kaip sako patys namo gyventojai, šeimininkai turbūt laukia, kol namas pats sugrius, nes kol kas policija nebesikiša, nors komisariatas įsikūręs tik už keliasdešimt metrų, toje pačioje gatvėje.
Kaip vyksta gyvenimas socialiniame centre „Syrena“?
Tai keturių aukštų namas, kuriame yra įrengta viskas, ko reikia bendruomenės gyvenimui, – miegamieji, svečių kambariai, virtuvė, vonios kambariai, pokalbių kambariai, biblioteka, „freeshopas“, kur žmonės nemokamai dalijasi daiktais, kompiuterių klasė, dviračių taisykla (socaliniame centre yra galimybė išmokti taisyti dviračius kiekvienam – ir merginos moka tai daryti), yra siuvykla su siuvimo mašinomis, drabužių džiovyklos, studija, kur kuriama atributika, transparantai, gaminami įdomūs marškinėliai ir kiti estetiniai atributai ir pan.
Įdomu, kad name gyvena ir jauni nauji gyventojai, ir senieji, tų, kurie po karo atstatė namą, palikuonys. Dalis pastarųjų turi bėdų dėl alkoholio ir šeiminio smurto, todėl jaunieji gyventojai – dažnai savaime taip išeina – turi rūpintis pirmųjų vaikais. Vaikai patys eina bendrauti su jaunaisiais gyventojais, nuo mažumės žino, ką reiškia kovoti už savo gyvenimą – dalyvauja protestuose, kartu gina namus nuo privatininkų. Taigi name veikia savotiškas bendruomeninis vaikų darželis – socialinio centro „Syrena“ aktyvūs gyventojai rūpinasi labdara, sako, neretai turtingesni žmonės iš užsienio pasiunčia reikalingų vaikams daiktų ar kitokios paramos.
Socialiniame centre nuolat zuja žmonės su kuprinėmis – atvyksta, išvyksta. Dalis gyvena laikinai, kai kurie nesidomi politika ir nepriklauso aktyviajam branduoliui. Taip pat čia buriasi ir migrantų bendruomenė – žmonės iš Ukrainos, Čečėnijos, Afrikos. Aktyvieji socialinio centro nariai rūpinasi migrantais, turi advokatę, kuri kartą per savaitę dirba su jais visiškai nemokamai. Pirmiausiai stengiamasi imtis legalių priemonių.
Įdomu, kad gyvenimas „Syrenos“ bendruomenėje toli gražu nėra kokios jaunimo subkultūros ar klausomos muzikos pagrindu. Gali pasirodyti keista, bet problemines diskusijas viešose centro erdvėse ten galima išgirsti kur kas dažniau nei bet kokią muziką. Aktyviajam branduoliui gyvenimas socialiniame centre nėra tik laisvalaikio užsiėmimas, simboliniai protestai ar palaikymo akcijos. Tai kova už savo paties ir tokių kaip tu pats gyvenimą, nes kitaip neišeina, kitaip būsi išstumtas – kapitalas apeidamas įstatymus nori panaikinti teisę į socialinį būstą. Tai atkaklus pasipriešinimas, kuriuo užsiimama negalvojant, kad tai, nors ir ES šalyje, gali būti pavojinga gyvybei.
A. L.
2013 07 17
