Lietuvoje politizuoti gatvės performansai nėra populiari protesto ar saviraiškos forma. Čia gyvenimas, politika ir menas vis dar dažniausiai bandomi suvokti atsietai vienas nuo kito – kiekvienam iš jų paskirta vieta, funkcija ir nustaytos ribos. Politika čia yra tik politikų reikalas, sterilus menas dažniausiai įdomus tik patiems menininkams, o likusioji visuomenės dalis tiesiog gyvena savo gyvenimus. Nepaliekant meno tik menininkams, politikos – politikams, o kūrybos ir žodžio laisvę traktuojant kaip politinę teisę, viskas tampa kur kas įdomiau.
Performansas „Po Kudirka, arba Patriarchams paliepus, mums panorėjus“, įvykęs 2012 birželio 16 d. renginio „Varpų šešėlyje“ metu, buvo meno ir politikos ribų peržengimas. Pavojinga „nelegalumo“ riba, kuri yra beveik būtina sąlyga, kad bet koks menas būtų išties aktualus, nebuvo peržengta, nes renginys buvo sankcionuotas, tačiau aštrių ir politizuotų elementų pakako.
Erdvę performansui pasiūliusiai „Meno duobės“ komandai dėl dviprasmiško naktinių renginių po Kudirkos paminklu programos pavadinimo „Varpų šešėlyje“ teko aiškintis su atsakingais Vilniaus savivaldybės darbuotojais, kuruojančiais „Kultūros nakties“ renginius. Dviprasmiškai (varpas, o gal VARPA?) skambantis „Varpų šešėlyje“ klerkams kėlė abejonių. Nuspręsta performansą ruošti derant prie bendros šmaikščios renginių automobilių stovėjimo aikštelėje nuotaikos ir kūniškumo/lytiškumo tematikos.
Akcija siekta desakralizuoti iki šiol puoselėjamą, gerbiamą ir saugomą tautišką tradiciją, remiantis pačių tautos patriarchų ir kitų Lietuvos valstybės kūrėjų išsakytomis mintimis demaskuoti, rodos, amžiną jų autoritetą, parodyti, kad, nepaisant viešo garbinimo, ties kuriuo ir laikosi nuo mokyklos bandomi įteigti patriotiniai jausmai, jų XIX amžiaus patriarchalinės-tautinės-valstybinės idėjos neberanda vietos XXI amžiuje gyvenančių žmonių sąmonėje, sumenksta ir tampa juokingos ar net piktinančios.
{youtube}gxY6XsA4tBg{/youtube}
Performanso idėją padiktavo pati erdvė – požeminė automobilių stovėjimo aikštelė po Vinco Kudirkos aikšte: požemis/pogrindis, virš galvų statiškas patriarcho Kudirkos paminklas. Apžiūrėjus erdvę iškart buvo aišku – čia reikia šnekėti apie patriarchalinį, tradicionalistų spaudimą, kuris per šimtmečius mažai tesumenko...
Performansas buvo dedikuotas drąsioms XVIII – XX a. Vakarų Europos moterims, kurios siekė išsilavinimo ir emancipacijos ir buvo vadinamos „mėlynosiomis kojinėmis“. Yra keli šios sąvokos atsiradimo variantai. Vienas jų – XVIII a. Anglijoje ir Prancūzijoje aukštuomenės damos ėmė dėvėti mėlynas, pigesnes negu įprastos juodo šilko, kojines, norėdamos išsiskirti iš kitų aukštuomenės moterų, kurios apsiribojo 3 „V“ raidėmis (vyru, vaikais ir virtuve).Vėliau, pajutus pavojų, ši sąvoka įgavo neigiamą atspalvį ir patriarchalių pažiūrų piliečiai emancipacijos siekiančias moteris ėmė vadinti „mėlynosiomis kojinėmis“, norėdami pašiepti, įžeisti, paniekinti, sustabdyti.
Lietuvoje, valstybingumo atastatymo priešaušryje, epitetu „mėlynoji kojinė“ taip pat buvo nevengiama švaistytis – Vincas Kudirka, o vėliau ir Jonas Basnavičius aktyvias moteris, siekusias mokslo – Gabrielę Petkevičaitę-Bitę ir Šatrijos Raganą – viešai pašaipiai vadino „mėlynosiomis kojinėmis“. Moterys buvo nušalintos nuo valstybės kūrimo reikalų, todėlieko keisto, kad tarp dvidešimties 1918 metų Nepriklausomybės akto signatarų nėra nė vienos moters.
Atlikėjų grupė pasivadino „Žydrosiomis kojinėmis“, (istorinis faktas, kad „mėlynųjų kojinių“ spalva buvo tamsiai mėlyna), nes tai vis dėlto tik atodaira į istoriją, nesiekiant sutapti su „Mėlynųjų kojinių“ bendrija ir likti ištikimoms praeities sampratoms kaip duotybei. Žydra spalva, be to, liečia konservatyvių žmonių dažnai taip pajuokiamai vadinamus gėjus, taigi, tokiu būdu solidarizuojamasi ir su homoseksualais, kaip dėl lyties normos neatitikimo diskriminuojama grupe, patriotų dažnai vadinamais „tautos išsigimėliais“. (Kažin, ar pats Kudrika, taip ir neradęs sau tinkamos nuotakos, pats nebuvo „žydrasis“?..) Toks emancipuotų moterų ir gėjų siejimas vis dar aktualus – šių dienų patriarchalizmo šalininkai kaltina feministes „gėjų invazija“.
Pramaišiui su lietuvių liaudies patarlėmis, žydrakojinės ėmė skaityti himno autoriaus ir tautos patriacho Vinco Kudirkos, Vilniaus miesto istorijos autoriaus Jozefo Kračevskio (XIX a.), kunigo Antano Bizausko (1912 m.) ir kitų XIX a. vid. – XX a. pr. viešajame diskurse išsakytas mintis apie moteris, ir jų paskirtį. Tame citatų sraute nebuvo žymu, kur baigiasi vieno didžiūno mintis ir prasideda kito, kur įsiterpia lietuvių liaudies patarlė, kur patarimas to meto jaunavedžiams. Stengtasi atkurti to meto viešojo dirkurso srautą ir jį ironiškai pateikt žiūrovams ir klausytojams.
Basanavičius, Kudirka ir Basanavičiaus nagai. Fioklos Kiurės koliažas.
Taigi, pasak nemirtingųjų intelektualų patriarchų ir kitų tautinio atgimo laikais ir prieš jį viešai kalbėjusiųjų, moteris pirmiausiai turi būti gera žmona ir motina, išsilavinusi, tačiau tik tiek, kad sugebėtų gimdyti ir auginti lietuvius, ir tautiškai sąmoninga bei mylinti Lietuvą, kad ramiai leistų vyrą ir sūnus į karą už tėvynę. Moteris turi eiti jau pramintais takais, neieškodama naujų, rasti laimę šeimoje, namuose, ne už jų ribų,melstis, būti santūri, kukli, drovi ir pasistengti nesusirgti mėnesinėmis, nes tai jau beveik abortas... Tokią poziciją, dominavusią kuriantis Lietuvos valstybei, galima pavadinti reguliuojama emancipacija – laisvės moterys turi tik tiek, kiek naudinga vyrų valstybės reikalams.
Su tomis nuostatomis buvo rengiamas ir vykdomas tautinis atgimimas. Įdomu, kad iki šiol konservatyvių intelektualų jaučiama didžiulė nostalgija tokioms pasenusioms XIX a. vertybėms kaip tauta, tradicija, valstybė. Jos daugumai iki šiol aktualios ir įvairiais būdais eskaluojamos: be daugumos LTV laidų galime paminėti gausias Kovo 11 neonacių ir tradicionalistų eitynes ar šiuo metu vykstančias diskusijas apie šeimos sampratos pakeitimą konstitucijoje, konservatoriams siekiant šeimą sieti tik su skirtingų lyčių asmenų santuoka ir su tėvyste/motinyste. (Gerai, kad pritrūkus vieno balso Konstitucija nebuvo pakeista.)
Perskaičiusios citatų srautą, vietoje mikrofono paėmusios megafoną, taip tarsi iš improvizuoto tribūnninio kalbėjimo pereidamos į kontrkalbėjimą ir poziciškai atskirdamos cituotą pašiepiamą ir kontrastuojantį savo tekstą, „Žydrosios kojinės“ perskaitė manifestą:
***
Lietuva, moterie, išgerk kontracepcijos piliulę! Jei mūsų vitališka meilė tave apvaisins, Lietuva, tavo nepratusios įsčios neišlaikys, jos sprogs, išlakstys skeveldromis, geriau išgerk piliulę! Mums jau kyla potencija, mes tuoj iššausime savo malonumą tiesiai į tave! Viskas keičiasi – mes nebe pasyvūs kūno indai, bet sprogdinantys užtaisai. Mes nebe vaišintojos, bet vaisintojos!
Atmindamos drasiąsias XVII-XX amž. moteris, Mėlynąsias Kojines, tampytas po kalėjimų rūsius dėl užkerpėjusį patriarchalizmą klibinančių įsitikinimų, mes stovime čia, pogrindyje. Virš mūsų – tos pačios konservatyvios tradicijos pamatai, iki šiol tvirtai laikantys valstybę. Mes čia, kad pagraužtume, išsprogdintume juos kaip tavo, Lietuva, verksmingos gimdos sieneles savo meilės džiaugsmingų orgazmų syvais.
Mūsų meilė gyvenimui griauna buką patriotų meilę tėvynei.
Lietuva, tu juk prievartaujama politikų, smaugiama kapitalo, tavo žmonės neturi galios.
Laisvę gauna tik tie (-os), kurie (-ios) patys (-čios) drįsta ja naudotis.
Lietuva, drovuole, pasimylėkim iš tikrųjų, tik išgerk kontracepcinę piliulę!
***
„Žydrosios kojinės“ atsisako moterį laikyti reprodukcijos mašina, atsisako liūdnos, kuklios ir pasyvios moters įvaizdžio. Pasitelkusios su lytimi ir seksualumu susijusias metaforas, jos apverčia lyčių vaidmenis. Moteriai juk tradiciškai norėta įteigti, kad būti reprodukcijos garantu yra vienintelė jos laimė, o manifeste, priešingai, vaisinimas nesusijęs su reprodukcija. Vaisinimo reikšmė išplečiama taip, kaip tradiciškai išplečiama vyro reikšmė, atsižvelgus į jo sugebėjimą „vaisinti“ ir aktyviojo vaidmenį tiek reprodukcijoje, tiek ir visuomenėje. Turinti būti užguita verksminga jautruolė išdrįsta džiaugtis. Orgazmas – moters orgazmas reprodukcijai, kaip žinia, neturi jokios reikšmės – tai vitališkas kūrybos šaukmas, kurio neatlaikys liūdėti įpratinta pasyvi Lietuva. Dabartinė Lietuva neišnešios tokios energijos vaisiaus. Vienintelė galimybė Lietuvai būti įkvėptai ir nesprogti, galbūt net pajusti orgazmą – pasipriešinti tradicijai, nepripažinusiai kontacepcijos – šiuo atveju moterį be išeiginių įdarbinančiai tradicijai.
{youtube}WgEs06shGpM{/youtube}
Akcija baigta išdalijus žiūrovams skrajutes su pakeistu Lietuvos himnu ir visiems kartu jį sugiedojus – vaizdžiu, netgi tiesmuku dabartinės „Tautiškos giesmės“ patriarchalumo demaskavimu, pakeičiant vyriškus žodžius moteriškais ir ironizuojant pasiaukojantį patriarchų darbą dėl Lietuvos. Tik valdžiažmogiams ir jų palaikomam kapitalui gera Lietuvoje. Tik vienpusiam utilitariam ir savanaudiškam jų malonumui lyg sekso vergė atiteko Lietuva. Jokiais būdais nesiekiama tokio pakeisto himno, kur vietoj vyrų veiktų vien moterys. Jei valdytų vien moterys, tai neduotų nieko gero, nes dominuotų tik viena visuomenės pusė. Atnaujinto himno tikslas – tiesiog parodyti, kad vyriškumas – įprasta, nereflektuojama norma, o veidrodinis kitos visuomenės pusės – moterų – atitikmuo, skamba jau ne taip „natūraliai“. Per vien moteriško himno „nenatūralumą“ siekiama suabejoti „savaime suprantamu“ himno teksto orientavimu viena į vyrus. Su patriarchalumu ir tradicija susijusios praeities atsisakymas himno variante ir svetimumo „darbui vardant tėvynės“ dabartyje suvokimas, plėšriais ir beatodairiškai savanaudiškais kapitalizmo laikais tik dar akivaizdžiau rodo, koks pasenęs tiek himnas, tiek ir tautos patriarchų idealai apskritai.
Lietuva, motyne Tėvyne mūsų
Tu didmočių didvyrių žeme,
Iš ateities praeitiesTavo dukros sūnūs
Te stiprybę semia.
Tegul Tavo vaikai jau nuėjo
Takais neveiklybės dorybės
Nieks Tegul neb‘dirbs greit seimo Tavo naudai
Ir jojo žmonių gėrybei.
Fiokla Kiurė
Aira N.
2012 06 19
