Feisbuko laikais tokiai akcijai nebereikia Jungtinių tautų organizacijos sprendimo – užtenka sukurti „įvykį“ ir pakviesti į jį savo „draugus“. Jų Candy Cactus turi ne vieną šimtą, daugelis jų – sutikti ilgose kelionėse. Menininkė sako sulaukianti pozityvių reakcijų, tačiau prie Teisės tingėti dienos (Day Of The Right To Be Lazy) jungiasi ne visi. Nurodyta „įvykio“ vieta – sąmonė. „Labai įdomu matyti, kad žmonės atsisako „eiti” į tą „įvykį”, galbūt tai reiškia, kad jie nesutinka su pačia mintimi, o gal tai reiškia, kad jie neperskaitė, jog nueiti reikia tik savo mintyse“, – sako Candy Cactus.
Keliautoja, prieš keletą metų dviračiu iš Lietuvos nuvažiavusi Gruzijon, šiuo metu grįžusi Europon iš kelionių po Lotynų Amerika, tikisi, jog jos sumanymas nebus interpretuojamas paviršutiniškai: „Daug kam gali pasirodyti, jog bandome propaguoti tinginystę, kad žmonės nieko neveiktų. Ši Teisės tingėti diena yra provokacija, kad žmonės suvoktų, jog galbūt ne tiek darbo reikia, kiek teisingesnio išteklių paskirstymo. Gerovės yra prikurta labai daug, ji paskirstyta neteisingai“.
Diskusija apie darbo šiuolaikinėje visuomenėje prasmę turi istorinius, filosofinius ir politinius argumentus. Kodėl net XXI a., kai žmogaus darbą daugelyje sričių seniausiai pakeitė mašinos, o energijos gamybai pajungtas vanduo, vėjas, saulė ir iškasenos, daugelis žmonių kaip ir industrinės revoliucijos pradžioje tebedirba aštuonias valandas per dieną, penkias dienas per savaitę? Kodėl daugybė žmonių net išsivysčiusiose valstybėse, taip pat ir Lietuvoje, dirba dar daugiau valandų ir gauna už darbą tiek, kad užtenka tik maistui ir būtiniausioms reikmėms? Atsakymas, jog tai lemia rinka, Vakaruose patenkina ne visus.
Neteisingas išteklių ir gerovės paskirstymas menininkės ir aktyvistės teigimu labiausiai akį rėžia tokiose šalyse kaip Brazilija, iš kurios ji ką tik grįžo. Pagal Bendrąjį vidaus produktą (BVP) Brazilija – viena pasaulio lyderių, tačiau nors ekonomika auga, o gamtos ištekliai šalyje gausūs, atskirtis, nelygybė ir skurdas joje taip pat didžiuliai ir toliau didėjantys. „Juodieji yra visą laiką neturtingi, iki šiol jie dirba pačius prasčiausius darbus, ir tai yra ne todėl, kad jie tinginiai, kvaili ar kad negali užsidirbti daugiau pinigų. Kai buvo panaikinta vergovė, nebuvo paskirstyta žemė. Jie liko vergai, bet kita forma – atlyginimo vergai. Lietuvoje yra panašiai“.
Atlyginimo vergovė – sąvoka, naudojama pavadinti situacijai, kai žmogus tarsi ir savo noru, tačiau iš tiesų neturėdamas kito pasirinkimo dirba darbą, už kurį gaunamo atlygio vos užtenka pagrindiniams išgyvenimo poreikiams patenkinti. Candy Cactus sako siekianti atkreipti visuomenės dėmesį, jog daugeliu atveju tokia situacija negali būti paaiškinama tuo, jog esą nėra kito ekonomikos organizavimo ir išteklių bei darbo rezultatų paskirstymo būdo.
Teisė į bazines pajamas
Skelbdama Tarptautinę teisės tingėti dieną, Candy Cactus sako norinti paskatinti žmones pamąstyti apie jos požiūriu pažangią bazinių pajamų idėją, kuri skelbia, jog valstybė turi kiekvienam piliečiui besąlygiškai garantuoti tokio dydžio pajamas, iš kurių būtų įmanoma išgyventi. Tokios garantuotos pajamos nebūtų traktuojamos kaip pašalpa, teisę į jas turėtų kiekvienas, nepriklausomai nuo dabartinės veiklos ar anksčiau mokėtų įmokų. „Tada žmogus galėtų galvoti, ką jis iš tikrųjų nori veikti“, – sako Candy Cactus.
Situaciją, kai užuot kovojęs dėl būvio žmogus turėtų galimybę daryti tai, kam jaučia pašaukimą, švietimo aktyvistė vadina tikruoju žmonijos progresu, kuriam jos ir kitų bazinių pajamų sistemos šalininkų požiūriu finansinių galimybių yra – įvedus tokią sistemą esą būtų panaikintas nereikalingas ekonominės ir socialinės politikos atskyrimas ir sutaupytos lėšos, kurios šiuo metu skiriamos socialinės paramos administravimui. Už tokią pertvarką pasisako žaliųjų ir kai kurios liberalų partijos Vakarų Europoje, JAV ir Japonijoje, filosofai ir ekonomistai, kuriuos galima būtų priskirti tiek intelektualinei kairei, tiek dešinei, tarp jų Nobelio premijos laureatai Herbertas A. Simonas ir Miltonas Freedmanas.
Mintis, jog valstybė turi žmogui besąlygiškai garantuoti pajamas, iš kurių jis išgyventų, gali skambėti radikaliai ir įžūliai Lietuvoje, kur dalis politikų, valstybės tarnautojų, verslininkų ir net dirbančiųjų atstovų viešojoje erdvėje kelia klausimą, ar žmogus turi teisę dalyvauti gerovės perskirstymo sistemoje, jeigu jis ar ji atsisako darbo, kurį siūlo Darbo birža.
Lietuvos žemės ūkio darbuotojų profsąjungų konfederacijos (LŽŪDPSK) pirmininkė Regina Dapšytė sako, jog kaime žmonės sunkiai gyvena dėl skirtingų priežasčių: „Vieni sunkiai gyvena dėl to, kad neišgali kitaip gyventi, kiti dėl to, kad jie ir nenori kitaip gyventi“. R.Dapšytės požiūriu, sunkiomis sąlygomis kaime dirbantys žmonės taip pat nėra patenkinti, kai šalia jų gyvenantys „nieko neveikiantys“ kaimynai gauna paramą iš valstybės.
„Tikrai nekalbu apie žmones, kurie pašalpas išleidžia tikslingai – liga, daugiavaikės šeimos, labai mažos pajamos dirbant, tai labai nenormalu, jeigu dirbant visą darbo dieną negali žmogus išgyventi iš atlyginimo. Aš ne prieš tai, kad žmonės gauna pašalpas, bet mes turim pripažinti, ir seniai reikėjo pripažinti, kad yra žmonių, kurie nenori dirbti“. R.Dapšytės teigimu, pernai viename rajonų Darbo birža apklaususi darbo neturinčius žmones, kiek iš jų „nenori“ dirbti. „Tokių buvo apie 30 proc. Manau, kad dabar tokių yra daugiau. Bet tiems žmonėms, kurie nenori dirbti, pašalpos yra mokamos iš mūsų visų mokesčių“, – sako profsąjungų konfederacijos vadovė.
Kas nedirba, tas nevalgo?
Candy Cactus požiūriu, bazinių pajamų idėja provokuoja maksimaliai, lygiai kaip kadaise Galilėjaus teiginys, jog ne Saulė sukasi aplink Žemę, o atvirkščiai. „Užtruko ilgai, kol jis įsitvirtino žmonių galvose, žmonės dėl jo buvo deginami. Mintis, kad „verkia duona tinginio valgoma“ taip įdiegta, jog veikia mūsų sąmonėje beveik automatiškai ir leidžia ignoruoti faktą, kad gerovės prikurta labai daug, ir kad technologinis progresas taip pažengęs, jog ji dabar kuriama žymiai sparčiau, negu ankstesniais laikais“. Menininkė ir aktyvistė stebisi, kad žmonės nesvarstydami moka už mašinų atliekamą darbą, pavyzdžiui, pasiimdami pinigus iš bankomato.
Lietuvoje aktyvistės požiūriu bazinių pajamų idėjai prigyti trukdo ir istorija. „Esame traumuoti nefunkcionalaus komunizmo, ir atrodo, kad šita mintis nori propaguoti tokį „komunizmą“, kur viskas padalinama visiems po lygiai. Čia kalbama apie žmonijos galimybes – kad nereikėtų kiekvienam kovoti už duonos kriaukšlę pagal darvinizmą, o ištekliai būtų paskirstomi lygiai ir tokiu būdu, kad nedalintume žmonių į „socialinės pašalpos gavėjus“ arba „remtinus“ pagal kvotas“, – sako Candy Cactus.
„Mus vis dar kankina tos patarlės“, – apgailestauja keliautoja ir aktyvistė. – „Aišku, kad tokia sistema kol kas sunkai galėtų veikti, bet jeigu būtų galima bent pradėti galvoti ta linkme, kad laisvė ir lygybė nėra vien tik Konstitucijoje įrašyti žodžiai, kad ištekliai iš tiesų būtų paskirstyti taip, jog kiekvienas galėtų išgyventi, o kam norisi daugiau, gali dirbti, nes daugelis žmonių turi pašaukimą dirbti, ir tai yra nuostabu. Daug kas turi pašaukimą rašyti poeziją, bet šiais laikais labai sunku iš to išgyventi. Iki šiol žavimės graikais ar kitomis senovės kultūromis ne dėl jų ekonominio augimo, o dėl kultūros, kurią jie sukūrė. Pats laikas būtų žmonijai persiorientuoti ir nežiūrėti vien tik į ekonominį augimą, nes jis niekur neveda. Baigiasi tuo, kad mes turime gelbėti bankus viešaisiais pinigais“.
{youtube}EuMus_P8Wv0{/youtube}
Kodėl jūs šnekučiuojatės parke vidury darbo dienos?
Toks klausimas sovietiniais laikais galėjo nutraukti interviu su dar vienu pašnekovu. „Tiek sovietmečiu veikęs valstybinis kapitalizmas, tiek dabartinis kapitalizmas veltėdžiavimą smerkia“, – sako istorikas, socialinis aktyvistas, vertėjas, filosofijos doktorantas Kasparas Pocius, su kuriuo kalbėjomės darbo dienos viduryje Vilniaus centre. Jo požiūriu, vadinamuosius liaudies posakius, šlovinančius darbą, kaip ir kitus darbo etikos principus visais laikais kuria darbdaviai.
Ar darbas tikrai yra dorybė, istoriko nuomone, verčia svarstyti perprodukcija, su kuria susiduria išsivysčiusios šalys, ir su ja susijusios ekonominės, darbo santykių ir ekologinės krizės: „Visa tai, ką atnešė XIX – XX a. fabrikų ir pernelyg didelio pasitikėjimo darbo racionalumu epocha yra didžiulė ekologinė katastrofa, didžioji nesąmonė, kada žmogus gamina nebe savo socialinėms reikmėms patenkinti, bet kapitalo vertei patenkinti, ta vertė nuolatos auga, nes yra palaikoma tų darbo procesų, tas užsisukęs darbo ratas didėja ir niekada nesumažės, jeigu neatsiras tam tikrų… nežinau, kinikų, cinikų ar kokių bepročių, kurie pasakys: Pažiūrėkit, ką jūs darot!”
K.Pociaus teigimu, šiuolaikinėje visuomenėje dirba visi, netgi socialinę paramą gaunantys ir oficialaus darbo neturintys žmonės, nes ir vartojimas yra darbas, kuriantis darbo vietas ir prisidedantis prie kapitalo kaupimo. Nepaisant to, oficialaus darbo neturintis žmogus susiduria su aplinkinių ir institucijų spaudimu, o pagirtas yra tik tuo atveju, jeigu kasdien savo laiką skiria darbo paieškoms. „Caca žmogus, ieško darbo, vadinasi, taip pat yra užimtas“, – ironiškai užimtumo skatinimą vertina aktyvistas.
Ar privalu norėti dirbti?
„Kas yra nenoras dirbti? Aš kelčiau klausimą kitaip – kas yra darbas? Ir kodėl žmonės turi norėti dirbti? Keisčiausia, kad jie nori dirbti, nori būti išnaudojami“, – sako K.Pocius. Nedirbantis žmogus, aktyvisto požiūriu, dar nereiškia „nieko neveikiantis“. Tačiau net jei žmogus veikia daug, bet neturi aiškaus, reguliaraus „darbo“, nekuria kapitalui pridedamosios vertės ir nekaupia pelno, šiandieninėje visuomenėje jis gali būti traktuojamas kaip tam tikrame užribyje esantis, nekontroliuojamas, neprognozuojamas ir potencialiai pavojingas elementas.
„Nedarbas laikomas neracionaliu, nepagrįstu ir žmogui netinkančiu užsiėmimu. Jau nuo XVIII – XIX a. buvo aišku, kad darbas disciplinuoja žmones. Pati didžiausia blogybė, tiek Švietimo epochos, tiek ankstesniems švietėjams, mąstytojams, politikos kūrėjams ir valstybių vadovams buvo nedirbantis žmogus. Jis turi pakankamai laiko ir gali skirti jį bet kam (…) ir taip peržengti drausmės standartus, kuriuos mums primeta visuomenė ir valstybė“, – sako K.Pocius.
Šiandieninė „darbo diena“ – industrinės visuomenės kūrinys. Pirmuosiuose fabrikuose Anglijoje vaikai buvo įdarbinami ne tik todėl, kad jiems galima buvo mažiau mokėti ar kad dėl savo mažo ūgio jie lengviau galėjo landžioti po staklėmis ir raišioti nutrūkusius siūlus, o įstatymų, draudžiančių vaikų darbą, dar nebuvo. Viena iš svarbių priežasčių buvo ta, jog vaikai buvo lengviau disciplinuojami nei nuo žemės nuvaryti suaugę kaimo gyventojai, ypač vyrai, kuriuos sunkiai sekėsi įpratinti gerbti „darbo laiką“ ir laikytis mechaninio skambučio disciplinos. Jie galėjo bet kada palikti stakles ir eiti parūkyti ar pažvejoti.
Fabrikuose užaugusi naujoji darbininkų karta rūpesčio nebekėlė, gyveno pagal laikrodį ir klausė mechaninio skambučio, kaip iki šiol jo klauso žmonės kitose industrinės visuomenės sukurtose institucijose, pavyzdžiui, bendrojo lavinimo mokyklose.
„Darbo diena yra sukurta tam, kad žmonės jaustų šiokią tokią prievartą, būtų disciplinuojami“, – sako K.Pocius. – „Darbo diena jiems pristatoma kaip viena didelė vertybė. Tarsi darbas būtų pagrindinis žmogaus gyvenimo elementas. Tačiau yra daug žmonių, kurie, viena vertus, nedirba, kas jau tapo kasdienybe šiuolaikinėje ekonomikoje, o kita vertus, galbūt žmonės patys nenori dirbti, nori paskirti savo veiklą kažkam kitam, o ne apmokamam valandiniam darbui, kuris yra pasmerktas jau nuo XIX a. vidurio, pirmasis tai padarė Karlas Marksas
Utilitaristai, marksistai, anarchistai ir Bartlbio draugija
K.Pociaus teigimu, mąstytojų ir socialinių reformatorių požiūris į darbą niekada nebuvo vieningas – anglų filosofas Jeremy Bentham darbą laikė priemone kontroliuoti žmogaus laiką ir gyvenimą, o Karlas Marksas ir anarchistai Piotras Kropotkinas ir Michailas Bakuninas teigė, jog darbas suteikia žmonėms jėgų, kad jie savo kūrybinės potencijos dėka išsilaisvintų iš kapitalizmo. XIX a. pabaigoje marksistas Paul Lafargue parašė traktatą „Teisė tingėti“, kurioje teigė, kad tingėjimas, sujungtas su žmogaus kūrybiškumu, yra svarbus pažangos skatinimo veiksnys.
K.Pociaus požiūriu, alternatyvų darbui yra, pirmoji paremta principu „niekada nedirbk“ arba „visada kurk“. „Žaidimo arba kūrybos motyvas gyvas nuo pat XIX a.“, – sako istorikas ir aktyvistas, – „XX a. jį ganėtinai neblogai vartojo siurrealistai, taip pat situacionistai, bet tai yra tam tikra individo pasitraukimo iš visuomenės alternatyva. Žmogui, kuris yra įsikinkęs į darbo santykius, siūloma pabėgti nuo jų, atsiriboti ir kurti privataus džiaugsmo arba hedonizmo karalystes“.
Paveikesne ir įdomesne alternatyva K.Pocius vadina Italijos socialinio judėjimo „Autonomia“ darbo atsisakymo arba darbo atmetimo idėją. Darbo atsisakymo idėją išreiškia literatūrinis herojus iš amerikiečių rašytojo Herman Melville apsakymo „Raštininkas Bartlbis“, į savo viršininko nurodymus atsiliepiantis „Sere, aš bevelyčiau to nedaryti“. Spektaklį pagal šį kūrinį Jaunimo teatre Vilniuje yra pastatęs Rolandas Kazlas.
„Darbo atmetimas nėra savirealizacijos sunaikinimas, kaip anksčiau mąstė marksistai“, – autonomistų idėją aiškina K.Pocius. „Darbo atmetimas yra galimybė pereiti anapus kapitalistinių santykių“. Istoriko teigimu, autonomistams svarbi savivertė – kad žmogus jaustų savo vertę nepriklausomai nuo to, kaip jį vertina darbdavys ar aplinka.
„Žmogus gali vertinti save, kaip jį vertina kapitalistas – „aš esu “lūzeris” (nevykėlis – red.past.)” arba „aš pakilsiu, jeigu truputį nusileisiu savo bosui“, bet jeigu tu vertini savo laiką ir savo darbą ne pagal tai, ko iš tavęs reikalauja rinka, ne pagal konkurencijos sąlygas, o pagal tai, kaip gali save realizuoti kurdamas tarpusavio ryšius su kitais žmonėmis, tada aišku, kad darbo netekimas netampa pačia didžiausia tragedija. Darbo netekimas yra galimybė ne išsigąsti ar sugniužti, o kaip tik pajausti, kad tikrasis gyvenimas yra anapus prievartiniu darbo santykių“, – sako aktyvistas, šiuo metu turintis „pastovų užsiėmimą“ – studijuojantis doktorantūroje, bet užsiimantis ir kita veikla, kurią jis mano esant naudingą visuomenei, nors ir nenešančia jam „darbinių“ pajamų.
Teisės tingėti dienos receptai
Ką turėtų veikti žmonės, nusprendę minėti Tarptautinę teisės tingėti dieną? „Daryti tai, ką labiausiai mėgsta gyvenime. Jeigu jiems labai patinka dirbti, jie turėtų dirbti“, – sako dienos sumanytoja menininkė, keliautoja ir aktyvistė Candy Cactus, šiuo metu Vokietijoje besiruošianti į kelionę Kaukazan.
Kaip jai pavyksta neturėti „valandinio“ darbo ir išgyventi? Menininkė nesitaiko prie gyvenimo, bet pritaiko gyvenimą sau – jai lengva bendrauti su žmonėmis, mokyti kitus pačiai mokantis kartu, ji mėgsta keliauti su kuprine ant pečių, mėgsta rašyti, groti ir dainuoti, fotografuoti, burti žmones diskusijai, lengvai mokosi svetimų kalbų ir įvaldo naujus muzikos instrumentus, mėgsta naujienas sužinoti turguje, o ne internete – visas šias savybes ji naudoja, užuot dirbusi tvankiame biure tam tikrą valandų kiekį už fiksuotą atlyginimą.
„Kiekvienam savo kelias ir savo būdas, vieno recepto nėra“, – sako Candy Cactus, bet kelis patarimus duoda. Pirmiausiai – sumažinti savo poreikius ir vertinti dalykus, kuriems pinigų nereikia, pavyzdžiui, saulėlydžius ir saulėtekius, taip pat ieškoti savo pašaukimo ir pasitikėti tiek savimi, tiek kitais, kad jeigu darysi tai, kas pačiam ar pačiai gera ir svarbu, atsiras žmonių, kuriems tų dalykų reikės: „Minimalizmas, principas „mažiau yra daugiau“ gali gelbėti, o paskui yra laimės dalykai, laimės ir pašaukimo“.
Kaip pavyzdį Candy Cactus mini sūrininką Audrių Jokubauską, į kaimą gyventi persikėlusį miestietį, sėkmingai ūkininkaujantį, bet nenorinti įsijungti į finansinės paramos ūkininkams sistemas, kurios įpareigoja plėsti verslą. „Audrius daro sūrius ir gyvena dirbdamas labai labai daug, bet jis gyvena nepriklausomai ir daro tai, ką nori, tai, kas iš tikrųjų turi vertę, ir nedaro nieko blogo“.
Menininkės požiūriu, darbštumas ir teisė tingėti neprieštarauja vienas kitam. „Darbštumas darant tai, ką nori, tai ir yra formulė, nes tu pats sau gali nuspręsti, ar tu nori tingėti šią dieną, ar nenori. O dirbant už atlyginimą esi vergas ir turi dirbti, kai tau liepia, ar per Kalėdas, ar per Velykas. Dėl kai kurių laimės faktorių esu laisva savo veikloje, bet gyvenu labai minimalistinį gyvenimą. Neturiu moderniausio telefono, bet turiu kitų dalykų ir laisvių. Gali būti, kad daug žmonių patinka pati mintis patingėti vieną dieną, bet jie turėtų darbščiai tingėti visą gyvenimą“, – sako Candy Cactus. Jeigu šį tekstą skaitote darbo metu, gali būti, jog Jūs pakeliui.
Laida „Žmonės ir idėjos” transliuota 2012 05 30
A.lt, 2012 06 01