2012 m. gegužės 25-27 d. Taline buvo surengtas pirmasis Baltijos anarchistų susitikimas (Baltic anarchist meeting, BAM). Susitikime dalyvavo apie 100 anarchistų iš Estijos, Latvijos, Lietuvos, Rusijos, Suomijos ir Švedijos. Tris dienas besitęsusių renginių (diskusijų, pokalbių, paskaitų) kulminacija tapo protesto eitynės ir mitingas, nukreiptas prieš tuo metu Taline vykusį NATO Parlamentinės Asamblėjos pavasario posėdį.

     Iš Lietuvos – Vilniaus ir Kauno – į Taliną atvyko 12 anarchistų (-čių). Jie surengė dvi valandas trukusį anarchistinio judėjimo Lietuvoje pristatymą, dalyvavo protesto demonstracijoje, atrado daug bendraminčių ir iškėlė idėją sukurti Baltijos šalių anarchistų federaciją. Kai kurie iš jų užrašė savo įspūdžius, kuriuos patyrė per tris turiningas dienas.

     {youtube}Q3d2btO2Fls{/youtube}

     Anarchizmas veikia ir naktį

     Į Baltijos anarchistų susitikimą Taline važiavau be didelių lūkesčių. Kiek pamenu, tokie renginiai paprastai kalnų nenuverčia. Susipažinsime, pasidalinsime vizijomis, gal sutarsime dėl kokio nors konkretaus judesėlio. Daug įdomiau užmegzti vienokias ar kitokias pažintis – vėliau jos gali praversti. Neslėpsiu – tikėjausi sutikti vieną kitą seniai matytą draugą.

     Susitikimas paliko neprastą įspūdį. Žmonės kalbėjo konkrečiai. Prisiminus, kaip prieš 20 metų vykdavo TSRS anarchistų susitikimai, galima daryti išvadą, kad šiandien smarkiai sumažėjo „skandalistų frakcija“. Visokių išsišokimų beveik neliko.

     O bendras veiksmas – prieš NATO nukreipta demonstracija – praėjo apskritai be didelių ginčų. Šimtinė žmonių su raudonai juodomis vėliavomis pražygiavo senamiesčio gatvėmis ir sugriuvo į parką mitingui. Žmonių, kurių Talino senamiestyje buvo daug (tą dieną vyko komercinio turizmo atlaidai – senamiesčio dienos), veiduose mačiau pritarimą demonstrantams, kartais nuostabą. Dažnas skubėjo fotoaparate įsiamžinti demonstracijos vaizdus, matyt būdami tikri, kad objektyvi ir operatyvi žiniasklaida pasistengs eiseną nutylėti.

     Informatyvūs pasirodė įvairių šalių anarchistų veiklos pristatymai. Man patiko diskusija apie anarchismo įdėjų sklaidą. Jos pabaigoje, jau po vidurnakčio, kai dalyviai pavargo nuo įspūdžių bei gaiviųjų gėrimų, vienas dalyvis reziumavo: „Turime nustoti sau meluoti, kad anarchistinių įdėjų sklaida yra lengva“.

     Man pasisekė – sutikau kelis seniau matytus veidus, šnektelėjome. Gyvai pabendravau su keliais tik neakivaizdžiai pažįstamais žmonėmis.

     Ir, be abejo, sužavėjo pati kelionė. Na, keliones visada sunku planuoti. Į Talino renginių pabaigą ėmė aiškėti, kad sunkiai spėju į paskutinį autobusą, vežantį mane namo. Nieko baisaus, pagalvojau, esu ne kartą miegojęs po atviru dangum, be to, turėjau miegmaišį, o gegužės pabaigoje naktys jau šiltos.

     Tačiau prie Panevėžio sužinojau, kad autobuso, į kurį planavau suspėti, nebėra. Gal tvarkaraštį negerai pažiūrėjau, gal jis pasikeitė. Bendrakeleiviams nepatiko sumanymas miegoti po atviru dangumi, tad teko greitai ieškoti alternatyvaus sprendimo.

     Tokiais atvejais, kaip visada, gelbsti patikrintos anarchistinės idėjos. Pasirinkau ekstremalų tranzavimą. Sustabdyti automobilį naktį Lietuvoje (ir dar prie Panevėžio) be specialių priemonių kažin ar įmanoma. Bet juk yra degalinės, kuriose jie patys sustoja. Belieka tik pakalbinti netikėtai į žmones atvirtusius vairuotojus. Pabendravau su vairuotojais kelioliką minučių – ir mano problemos išsisprendė pačios. Galėjau dar kartęlį įsitikinti, kad tarpusavio pagalba paremtas anarchizmas iš tikrųjų veikia. Anartchistiniai sprendimai gali pakeisti liberalų visokiais būdais žlugdomą visuomeninį transportą. Ten, kur jo nėra, – tranzuoti kur kas lengviau.

     Evaldas B.

     Juodos vėliavos netašyto akmens mieste

     Praėjusį savaitgalį Taline įvyko visai šaunus renginys – Baltijos šalių (Estijos, Suomijos, Latvijos, Lietuvos, Švedijos ir Rusijos) anarchistų susitikimas, organizuotas NATO parlamentinės asamblėjos posėdžio metu. Šiuo susitikimu ne tiek norėta pademonstruoti savo jėgą, galinčią priešintis imperinei NATO ginklavimosi ir okupacijų politikai, kiek susipažinti ir užmegzti tarpusavio ryšius, ugdyti tas jėgas, kurios iš tiesų galėtų pasipriešinti kapitalizmui ir policinei valstybei.

     Jau pirmąjį vakarą nudžiugino puikus renginio organizavimas – nedidelė estų grupelė rūpestingai sustygavo visas tris dienas trukusio renginio, o ypač esminės jo dalies – eitynių ir demonstracijos prieš NATO – detales. Patiko austrų kilmės Švedijoje gyvenančio filosofo Gabrielio Kuhno pranešimas apie tikrą ar įsivaizduojamą bedugnę tarp socialinio (arba klasių kovos) anarchizmo ir anarchizmo kaip gyvenimo būdo. Šios bedugnės Taline nesimatė – vyravo tarpusavio supratimo, noro susipažinti ir sužinoti nuotaikos.

     Išgirdę Suomijos ir Rusijos atstovų pranešimus supratome, kad įvairiose šalyse problemos vienodos: korporacijų viešpatavimas, fašizmo grėsmė ir menkos, oficialiajame diskurse nuolat iškraipomos žinios apie anarchizmą, jo demonizavimas neleidžia mūsų kraštų visuomenėms sukilti prieš valdžios ir kapitalo prievartos mechanizmus. Nepaisant to, tiek Suomijoje, tiek Rusijoje, tiek kitose šalyse kuriasi įvairios radikalios ir autonominės iniciatyvos – galimos alternatyvios visuomenės pumpurai. Tai teikia nemažai vilties.

     Lietuviškajame pristatyme rodėme daug vaizdų, pristatėme anarchizmo Lietuvoje istoriją, minėjome tokias anarchizmo inspiruotas iniciatyvas kaip LUNI, Feministinis frontas ir Antifa. Bičiuliai iš Suomijos stebėjosi tuo, kaip tokios nedidelės grupelės žmonių kovo 11 sugeba sujaukti neonacių paradų euforiją. LUNI pavyzdys buvo prisimintas kaip galimybė populiarinti anarchizmą mūsų visuomenėse.

     Diskusijose apie NATO, anarchizmo populiarinimą ir antifašizmą matėsi tiek judėjimų, tiek jų dalyvių jaunatviškas ryžtas kovoti su oficialiu diskursu, plėtoti aktyvizmą. Kai kada skirtingos patirtys darė savo – diskusijos dažnai išsiliedavo per kraštus, kartais trūko moderavimo. Bet geranoriškumas ir bendras noras įgyvendinti anarchizmo idealus buvo stipresnis už bet kokius nesklandumus.

     Žinoma, renginio vinis – demonstracija – praėjo taikiai. Juodas, juodai raudonas vėliavas ir užmaskuotus veidus tarp netašytų Talino senamiesčio mūrų užfiksavo ir alternatyvioji, ir oficialioji žiniasklaida (Estijoje, skirtingai nei Lietuvoje, dėvėti veidą dengiančias kaukes yra legalu). Oficialiojoje žiniasklaidoje sumirgėjo ir plakatas, atspindėjęs mūsų, visų susitikime dalyvavusių anarchistų, nuostatas: „Drop NATO, Not Bombs“ („Nemėtykime bombų – sugriaukime NATO”).

     Dažnai, grįždami iš aktyvistinių susibūrimų, pasijuokiame: revoliucijos nepadarėme, bet gerai pasilinksminome. Taline baigdami pasakojimą apie anarchizmą Lietuvoje palinkėjome bičiuliams ne tik linksmintis, bet ir ruoštis revoliucijai...  

     Kasparas P.

   

   

   

    Laukiu panašių iniciatyvų

     BAM (Baltic Anarchist Meeting) buvo įrodymas, kad maža grupelė anarchistų gali suorganizuoti tokio pobūdžio ir tokios apimties renginį, visus apnakvindinti ir skaniai pavalgydinti. Veiklos spektras buvo platus: galėjai sėdėti su pankais ir gert alų arba vaikštinėti po gražias Talino gatves; dalyvauti akademinio pobūdžio diskusijose ir „workshopuose“ arba skaitinėti gana gausiai suorganizuotą knygų ir fanzinų krautuvėlę.

     Susirinkę anarchistai buvo įvairaus plauko žmonės: nuo jauno pankelio iki žilo akademiko; nuo besiblaškančio po pasaulį vagabundo iki politinio disidento. Paskaitos buvo gana rimtos, diskusijos gana produktyvios – nustebau, kad žmonės, iš pažiūros neturintys akademinio diskurso patirties, galėjo gana laisvai diskutuoti ne tik socialiniais ir kasdieniais klausimais, bet ir pasidalinti filosofinėmis įžvalgomis.

     Man asmeniškai įdomiausiai buvo išgirsti apie tai kas vyksta Skandinavijos šalyse: kaip kuriami „infoshopai“, kokiais būdais kovojama su socialinėmis problemomis ir pan. Lauksiu panašių iniciatyvų.

     Lukas S.

    anarchija.lt
    2012 08 29