Pastaruosius keletą mėnesių Alytaus dailės mokykla buvo tapusi aršių (psicho)ideologinių kovų, apėmusių net miesto savivaldybę, prokuratūrą ir t.t., susidūrimų, susikirtimų ašimi. Pačioje 2011 m. pabaigoje Alytaus miesto kultūros ir meno taryba, kuriai šiuo metu priklauso ir mokyklos vadovas Redas Diržys, inicijavo susitikimus su miesto kultūrą administruojančia valdžia, keldama klausimus dėl miesto savivaldybės kultūros politikos ir jos įgyvendinimo gairių. Paaiškėjo, kad miesto valdžia iš esmės nesivadovauja jokia kultūros politikos strategija, o ją simuliuoja, jau porą metų tiesiog pasyviai laukdama kokių nors „nurodymų iš centro“, t.y. Vilniaus. Taip pat tapo akivaizdu, jog savivaldybės atstovai visiškai nesiskaito su savivaldos atstovų, t.y. miesto kultūrinės bendruomenės iniciatyvomis, siūlymais bendradarbiauti, ignoruoja prašymus pateikti savivaldybės kultūros skyriaus dokumentus, parodančius ir/ar patvirtinančius kryptingą miesto kultūros administravimo veiklą, vadovaudamiesi autoritarišku valdymo ir (ne)bendravimo modeliu.
Nematydama galimybės bendradarbiauti su savivaldybės kultūros skyriumi, Alytaus miesto kultūros ir meno taryba nusprendė viešai kelti opius kultūros politikos klausimus, o bendraujant su oficiozinėmis miesto struktūromis, atsisakyti hierarchinio principo ir dirbti be lyderių.
Šis gestas gerokai dezorganizavo ir dezorientavo Alytaus savivaldybės kultūros skyriaus valdžios veiksmus, kadangi autoritariška struktūra, nenorėdama spręsti beįsiplieskiančio skandalo viešu, demokratiniu būdu, prarado galimybę slaptai susitarti (iš esmės bandyti papirkti menamomis privilegijomis) su Meno tarybos „lyderiais“, „vadovaujančiais asmenimis“ ir tokiu būdu užgniaužti kylantį pasipriešinimą iš vidaus. Nepavykus keliems bandymams slapčia „susitarti“ su lyderių, „viršininkų“ neturinčia meno taryba, 2012 m. pradžioje skandalas įsiplieskė visu smarkumu, persikėlė į Alytaus viešąją terpę – radiją ir televiziją.
Įsiliepsnojus konfrontacijai, oficialioji pusė „neoficialiai“, arba svetimomis rankomis (galima sakyti, užverbuotų „agentų“ dėka iš Alytaus dailės mokyklos kolektyvo tarpo) pradėjo kontrpuolimą, apkaltindama jau pačios dailės mokyklos vadovybę įvairiausiomis nuodėmėmis, procedūriniais nusižengimais, nelegalia veikla už valstybės pinigus ir t.t.
Taigi prasidėjo karas tikrąja žodžio prasme tarp oficialių valdžios struktūrų ir Alytaus dailės mokyklos (suvokiamos kaip vietinės revoliucijos židinys), oficialių struktūrų ir savivaldos, pasisakančios prieš „rimtąją kultūrą“, kurią miesto valdžia, matyt, imdama pavyzdį iš centro, suvokia išimtinai tik iš galios pozicijų. Kitaip sakant, prasidėjo Alytaus pavasaris.
Kaip bebūtų paradoksalu, visa tai pasibaigė sąlygine savivaldos, taip pat Alytaus dailės mokyklos vadovybės pergale, nes paaiškėjo, kad ir miesto valdžioje yra žmonių, suprantančių, jog reikalingos kokybiškos permainos.
Todėl gegužės pirmosios eisena-manifestacija, kurią organizavo ir koordinavo Alytaus dailės mokyklos direktorius, psichodarbininkas Redas Diržys, buvo skirta ne tik Tarptautinei darbo ir (psicho)darbininkų solidarumo dienai, tačiau simboliškai įprasmino ir apibendrino Alytaus pavasario įvykius ir (bent laikiną) pergalę prieš autoritarišką, cinišką galią propaguojančią sistemą.
Taigi, gegužės pirmąją Alytus šventė psichodekolonizacijos dieną. Šalia Alytaus dailės mokyklos rinkosi duomenkasiai ir duomenkasės, psichodarbininkai ir psichodarbininkės, kitaip sakant, įvairūs žmonės iš įvairių šalių, dirbantys su prasmėmis ar tiesiog ieškantys pramės, norintys dekolonizuoti savo (pa)sąmonę.
Prie eisenos-manifestacijos prisijungė keliaujantys transnacionaliniai gatvės performansistai – Diverse Universe – nomadiškas, nuolat kintantis gatvės performasų festivalis, balandžio-liepos mėnesiais keliaujantis per Europą ir kaskart įtraukiantis performansistus iš viso pasaulio.
Visuotinio psichodarbininkų streiko liemenėmis apsirengę, „teroristų“ kaukes užsidėję, butaforiniais personažais persirengę, šiaip prijaučiantys manifestuotojai, keldami didžiulį nepramoninį triukšmą, lydimi budrios policijos ir net pavienių provokatorių, vis dar teberenkančių „kompromatą“ prieš Alytaus psichodarbininkus ir konkrečiai – Redą Diržį, 14.00 val. pajudėjo nuo Dailės mokyklos Rotušės aikšte, žygiavo Pulko, S. Dariaus ir S. Girėno gatvėmis, skanduodami įvairius šūkius, pavyzdžiui, „linkėjimai bobutei“, „tegyvuoja darbo liaudis“, „tegyvuoja Ivanas Susaninas“ ir t.t., sveikindami miestiečius su gegužės pirmąją, skatindami smalsius praeivius taip pat atsakyti įvairiais šūkiais ir, kas svarbiausia, priversdami korumpuotus valdininkus ir supuvusios naujosios buržuazijos atstovus bent trumpam išsislapstyti savo kabinetuose ir irštvose, bijant galingo ir vieningo psichodarbininkų kumščio jėgos.
Savanorių gatvėje manifestuotojų kolona trumpam sustojo – Redas Diržys, keletas manifestuotojų ir Diverse Universe dalyvių užsuko į kapines ir sutrikdė revoliucionieriaus ir psichodarbininko Vytauto Ledo (gimusio gegužės 1 d. – žuvusio neaiškiomis aplinkybėmis 1993 m.) ramybę, pagerbdami jo šviesų atminimą revoliuciniais šūkiais. Tada kolona, vis dar tebekeldama triukšmą, žygiavo Alyvų taku, A. Matučio, Sporto gatvėmis, koloną lydintiems policininkams neplanuotai ir netikėtai pasuko į miesto parką/mišką, kuriame buvo tiesiog psichogeografiškai dreifuojama. Tada visi išėjo į Maironio gatvę, pasuko į Birutės gatvę ir galop sugrįžo prie Dailės mokyklos.
Toliau organizuota kolona iširo ir vyko laisvas antiintelektualinis bendravimas. Jokių žiūrovų – jokių menininkų – jokios hierarchijos ir buržuazinės kultūros! Gatvės performansas – psichogeografija – žodžio polifonija!
Duomenkasiai
artnews.lt, 2012 05 03
