Šiomis dienomis daug iškentėjusiame Chimkų miške vyksta ekologinė stovykla, organizuota „Chraniteli radugi“ („vaivorykštės sergėtojai“) ir kitų ekoanarchistų. Į ją susirinkęs jaunimas blokuoja techniką, kuria kertamas miškas ir kitokie miško darbai, policija vaiko ir areštuoja protestuotojus, o spauda ir visuomenė nelabai tuo domisi, nežiūrint į vasaros žinių stygių. Ir visa tai tradiciška. Taip mūsų šalyje vyksta jau 20 metų.
Pergalės
Viskas prasidėjo prieš 22 metus kur kas masiškiau ir pergalingai. Tada netoli nuo Čepajevsko miesto Samaros srityje (tada dar nepervardintoje iš Kuibyševo srities) ruošė paleidimui naujai pastatytą cheminio ginklo naikinimo gamyklą. Perestroikos metu buvo tokia konversijos kampanija propagavusi taikesnę ateitį. Viena bėda – gamykla buvo pastatyta per arti nuo gyvenamų kvartalų, o naikinimo technologijoje buvo numatyta - deginimas. Net ir moksleiviui yra žinoma, kad lauže sudega visai ne 100 procentų to, kas jame dega, o tai reiškia, kad cheminio ginklo deginimas bet kuriuo atveju virs ribotu jo naudojimu. Atsižvelgiant į tai, kad medžiagas buvo planuojama vežti į Čapajevską iš visos šalies, miestui ir visai Kuibyševo sričiai eksperimento „išbandymo ant savęs“ būtų pakakę apsinuodyti.
1989 metais vyko daug bundančių iš miego tarybinių žmonių masinių mitingų ir demonstracijų. Išpradžių rinkiminė kampanija į Liaudies deputatų suvažiavimą, vėliau „televizinė vasara“ – kasdienė posėdžių transliacija, lydima mitingų Maskvoje ir kituose miestuose, liepą – visos Sąjungos šachtininkų streikai, buvo iš kur ir iš ko imti pavyzdį. Vasarą prasidėjo masiniai protestai Samaros srityje. Prie piktą lemiančios gamyklos buvo pastatytas palapinių mietelis, į kurį suvažiavo aktyvistai iš visos Europinės šalies dalies: žmonės iš susikūrusios žaliųjų partijos, Demokratinės sąjungos, Anarchosindikalistų konfederacijos... O dar daugiau darbininkų ir darbininkių iš vietos įmonių, kurie kaip į budėjimą skyrė ką nors iš savo kolektyvų, atidirbdami už juos jų normą. Vėliau budintieji keitėsi, ir tuo pat metu buvo kuriamas miesto streiko komitetas, beje tai ėjo sparčiai: niekas nenorėjo tapti cheminio ginklo auka, spjaudyti savo plaučiais, Kaip Erich Maria Remarque romanuose, gimdyti apsigimusius vaikus, panašiai tokius, kaip rodė per tarybinę televiziją kritikuodami vakarų šalių ekologinę būklę... Kai stovykla išaugo iki septynių tūkstančių žmonių, atėjo gera žinia iš Maskvos: TSRS ministrų taryba vadovaujama tuomečio pirmininko Nikolajaus Ryžkovo priėmė sprendimą gamyklos nepaleisti, o pertvarkyti ją į mokymo centrą.
Permė XXI amžius
Svarbiausia Čiapajevsko problema buvo išspręsta, bet šalis buvo pilna ekologinių nemalonumų, ir, kai kitų metų vasarą antiatominės kovos vėliavą iškėlė Balakovo miesto, irgi netoli nuo Saratovo, gyventojai, kur jau veikė trys atominės elektrinės blokai, o pagal planą jų iš viso turėjo būti 16, aktyvistai, užsigrūdinę Samaros stepėje, patraukė Volga aukštyn.
Šiandien, peržengusio sveiko proto ribas korporatyvinio egoizmo laikais, tai gali pasirodyti neįtikėtina, bet tada tai buvo gyvenimo faktas: po atominio profilio miestą ( sakysim tas pats Černobylis tik iki sprogimo ) vaikščiojo dešimčių tūkstančių antiatominės demonstracijos, sudarytos iš vietos gyventojų ir tik maža dalelyte – iš atvykusių aktyvistų. Pergalę pasiekti pavyko ir tuomet: ketvirto bloko statyba buvo užšaldyta, penkto ir tolimesniųjų atšaukta. Būtent tada, Balakovo protesto pabaigoje, toliaregiškiausi pavolgio miestų protestuotojai suprato: liaudies pasipiktinimo banga nesitęs amžinai, o ekologinės problemos iškils nuolat. Jie pagalvojo ir nusprendė, kad reikia kurti radikalų ekologinį judėjimą, savotišką „gelbėtojų komandą“, kuri kasmet važiuos ten kur labiausiai skauda ir vežiosis savo Čapajevske ir Balakovo išbandytą praktinę patirtį. Pagalvojo ir nusprendė, kad judėjimui, kuris bursis pagal anarchistinius decentralizacijos ir savivaldos principus labai tiks pavadinimas „Chraniteli Radugi“.
„Chraniteli radugi“ – judėjimas, susikūręs pagal anarchistinius decentralizacijos ir savivaldos principus
Pirma akcija, kurioje nuskambėjo „Chraniteli radugi“, buvo Zaporožės koksocheminio kombinato kenksmingiausių cechų blokada 1991 m. vasarą. TSRS gyveno savo paskutines savaites, bet aktyvistai, žinoma, to nežinojo, jie toliau mąstė praeitin nueinančios šalies mastais, gal būt netgi plačiau – daugelis iš jų buvo susipažinę su radikaliais ekoprotestais Vokietijoje, su „Greenpeace“ jūros karių žygdarbiais, su Amerikos judėjimu „Žemė svarbiausia!“ (Earth First!). Vaikinai ir merginos iš Kijevo, Samaros, Saratovo ir Kaliningrado užsikorė ant šimto metrų aukščio kombinato kamino ir prisirakino antrankiais prie aptvaro. Maistą ir vandenį jiems į viršų tiekė krepšiais virvės pagalba. Maisto netrūko: dėkingi vietos gyventojai į kamino papėdę atnešė beveik pusę tonos abrikosų ir kitokių dosnios Ukrainos gamtos gėrybių. Aplink buvo legendomis apipinto Machno judėjimo istorinės vietos. Ir tai, žinoma, papildomai įkvėpė anarchistus ir anarchistes, ilgomis dienomis ir naktimis apsigyvenusius ant kamino. Į saugumo technikos reikalavimus tuomet dar buvo kreipiamas dėmesys, todėl žmonių atsiradimas tokiame aukštyje reiškė darbų sustabdymą. Nuvyti protestuotojus buvo galima tik jėga. Bet tuomet Zaporožėje neatsirado nei politinės valios, nei milicijos alpinistinių sugebėjimų tai padaryti. Protestuotojai vėl laimėjo, bet jų pergalė, atsitikusi 1991 m. rugpjūčio viduryje, tiek žiniasklaidoje tiek gyvenime buvo užgožta netikėtų įvykių banga: GKČP pučo, TSKP uždraudimo, Ukrainos nepriklausomybės paskelbimo... 1991 m. protesto stovykla buvo ne tik paskutinė TSRS istorijoje, tai buvo paskutinis šios stovyklos mitingas, kurio įvykius sekė centrinė žiniasklaida. Tolimesniais metais aktyvistai galėjo orientuotis vien tik į vietinės žiniasklaidos pajėgumus ir savo informacinius tinklus.
Šiuolaikiniai „Chraniteli radugi“
Technologija buvo tokia – ekoanarchistai važiavo ten, kur jau buvo aštrus konfliktas dėl kokio nors gamtą žalojančio projekto, kur jau buvo nors kokia žiniasklaidos ir visuomenės parama. 1992 m. tai buvo Lipecko sritis, kur švedų firma „Viking raps“ ketino pastatyti rapso aliejaus spaudimo gamyklą, tai grėsė tuo, kad visas srities žemės ūkis pereis prie monokultūrinės gamybos. 1993 grūmėsi „Žiguli“, „Samaros lanko“ nacionaliniame parke, prieš karjerų kasimą. 1994 m. nekreipdami dėmesio į naujas sienas, išvažiavo į plyną lauką prie Odesos, protestuoti prieš naftos terminalo statybą. 1995 pasirodė Tamanėje, 1996m. – Volgodonske, užsimojo prieš stambų žvėrį – nebaigtą statyti, bet netikėtai imtą reanimuoti atominę elektrinę.
Pralaimėjimai
Volgodonskas buvo svotiška riba, ties kuria nutrūko pergalinga „Craniteli radugi“ seka. Stovyklauta beveik du mėnesius – nuo liepos trečios dekados, bet perspausti tokį mafijiniais otkatais ir federalinių pinigų vogimu gerai suteptą projektą nepavyko. 1996 m. pirmą kartą prieš aktyvistus buvo naudojami ne vien banalūs sulaikymai ir bandymai įsodinti į išvykstantį traukinį, kaip būdavo elgiamasi šviesaus socializmo laikais, o nauji metodai: Visą stovyklą prie AES sienų apsupo sargybiniai, turintys Čėčėnijos karo patirtį, sumušė aktyvistus, apieškojo palapines, ir surinko visus vertingus daiktus. Aktyvistai viename iš rudeninių pasitarimų nusprendė atvažiuoti į Volgodonską dar kartą. Tap irgi buvo nusižengta auksinei „Craniteli radugi“ taisyklei – niekada nesirodyti tam pačiam mieste du kartus. Įprastai buvo taikomasi į „negandintus idiotus“, į tai, kad vietos valdžia, nė karto nesusidūrusi su idėjiniu ir atkakliu pasipriešinimu iš karto daro daug klaidų, nuteikia prieš save visuomenės nuomonę ir tik padeda savo nevykusiais žingsniais protestuotojams. Bet laikas bėgo, valdžia visoje šalyje įžūlėjo, vis labiau suartėdama su mafija, o ir žiaurių įsakymų vykdytojus už valstybės lėšas nuolat treniravo Čėčėnijoje.
Ekologų stovyklos 2008 m. vasarą Sosovo užpuolimas.
1997 m. stovykla tame pačiame Volgodonske virto sutriuškinimu. Sutriuškinimu tiesiogine žodžio prasme. Aktyvistai užblokavo kelią, kuriuo į stotį veždavo statybininkus, susirakinę rankas statinėse, vėliau užpiltose cementu. Išsilaisvinti jie galėjo tik patys. Bet koks bandymas pajudinti juos kartu su statinėmis ar atskirai, galėjo baigtis daugybiniais rankų kaulų lūžiais. Protestuotojai manė, kad jų priešininkai nebus tokie žiaurūs. Ir suklydo: keli šimtai statybos darbininkų ne tik vartė aktyvistus kartu su statinėmis, jie sumušė visus, ką tik pajėgė sugauti anksti ryte dar bundančioje stovykloje, sudegino palapines ir viską, kas galėjo užsidegti. Ir nors stovykla buvo atstatyta ir išsilaikė dar kelias savaites, nepadėjo niekas, nei pusės vietos spaudos užuojauta, nei iš tikro didelė Volgodonsko gyventojų parama, nei pankų festivalis, kurį aktyvistai surengė vietos jaunimui, atveždami Rusijos ir Kazakstano grupes, nei aktyvistų iš „tikro“ užsienio (pirmą kartą „Chraniteli radugi“ istorijoje) – Čekijos, Vokietijos, Suomijos dalyvavimas. Toliau sėkmė buvo permaininga.
Patirtis
1998 metais anarchoekologams po eilės pralaimėjimų vėl pavyko laimėti Kasimove (Riazanės sritis). Ten turėjo realizuoti elektroninio laužo perdirbimo gamyklos projektą. Lygiai tokia pat gamykla tais pačiais metais sprogo Ispanijoje, apnuodydama visą upę. Tas faktas padėjo senoviniam rusų miestui su gražiais drožiniais ir XV amžiaus mečete atremti vietos kapitalistų, vadovaujamų žinomos madam Sučkovos, antplūdį. Pergalė buvo tokia svaiginanti, kad „Chraniteli radugi“ nusprendė čia įkurti savo būstinę, nusipirko du sujungtus namus, atsivežė spaudos įrengimus, videoprojektorių, pasitatė boilerį ir apsigyveno komuna. Susižavėję altermondialistais (spaudoje tada dar tik pradėjo juos neteisingai vadinti „antiglobalistais“), ekoanarchistai nusprendė „įsikurti ant žemės“, įrodyti praktiškai, kad jų „painios“ idėjos ko tai vertos, kad vietos bendruomenės gali sėkmingai priešintis visiškai įžiūrimoms ir apčiuopiamoms blogio jėgoms, valdančioms „nematomą rinkos ranką“. Komuna gyvavo kelis metus, bet pasirodė (irgi ne pirmą kartą istorijoje), kad radikaliems viešiems protestams ir planingam kasdieniniam darbui reikia skirtingų žmonių: ne visuomet ekologiniai kovotojai gali virsti ekologiniais komunarais.
„Chraniteli radugi“ akcija prieš šiukšlių deginimo gamyklų statybą Maskvoje
„Craniteli radugi“ istorija tuo nesibaigia – 2000 metais juos matė Votkinske, Permėje, Azovo pakrantėje, Nižnij Novgorode ir aš neatmenu kur dar. O 2008 m. Sasovo Riazanės srityje jiems iš tikro pavyko sustabdyti kenksmingo chemijos cecho darbą (fenolformaldehidinių dervų gamyba), kartu su vietos gyventojais prispaudus ne tik vietos, bet ir srities valdžią. Pergalė nebuvo lengva. Ekologus puldinėjo ir mušė Nižnemalcevsko chemijos gamyklos apsauga ir kažkokie jaunuoliai. Beje, toje stovykloje su anarchistais ir ekologais, dalyvavo advokatas Stanislavas Markelovas ir „Novaja gazieta“ žurnalistė Anastasija Baburova, po pusmečio Masvos centre, netoli Kremliaus, nužudyti nacistų.
Estafetė
Šiemet „Craniteli radugi“ pasirodė Chimkų miške, kurio istorija nežada jiems ne tik lengvos, bet iš vis jokios pergalės. Po 20 metų ratas užsidarė. Pradžioje „Chraniteli radugi“ įsiveldavo tik į šimtu procentų pergalingus ginčus. „Mūsų aktyvas 25 žmonės, o Rusijoje 25 tūkstančiai kenksmingų įmonių, deja, mes neturime tūkstančio metų galutinei ekologijos pergalei, gamta mirs ankščiau. Todėl mes kertame užtikrintai, tikėdamiesi plitimo, bangos“, - judėjimo ideologai taip formulavo savo mintis 1990 - ųjų dešimtmečio pradžioje. Dabar „Chraniteli radugi“ pirmą kartą ėmėsi visiškai beviltiško reikalo – Putino botagu nenuversi. Juk būtent „nacionalinio lyderio“ asmeninį suinteresuotumą kelio tiesimu per Chimkų mišką ekspertai įvardija kaip atkaklios visuomenės kovos nesėkmių priežastį.
Chimkų miško gynėjų užpuolimas 2010 metais
Bet anksti galvoti, kad ekologinio radikalizmo tradicijos tampa praeitimi, kad ekoanarchistai baisiai nutolę nuo liaudies. „Chraniteli radugi“ savo protesto stovyklomis neišradinėja dviračio, būtent ši taktika buvo sėkminga ekologų kovotojams visame pasaulyje, kartais tai virsdavo strateginėmis pergalėmis, kokia tapo Vokietijos atsisakymas naudoti branduolinę energetiką. Pasirodo, vertėjo 30 metų iš eilės sėdėti ant bėgių, pjaustyti juos, užtverti juos traktoriais, metai iš metų trukdant pervežti branduolines atliekas į jų laidojimo vietą (laikinai – kol nepatikimos viduramžių druskos kasyklos galutinai nepraleis vandens, tik jau su radioaktyviu sūrymu). Manau, veiks šita taktika ir Rusijoje, tik mūsų piliečiams reikia truputį atsipeikėti, suvokti savo socialinius ir ekologinius interesus, susimąstyti apie vaikų sveikatą ir suprasti, kad viskas priklauso tik nuo jų pačių. Na o metodai – štai jie, kaip ant delno. Ačiū, kad „Craniteli radugi“ perdavė estafetę.
Vertė Evaldas Balčiūnas
