Išlipu iš autobuso, pražingsniuoju Muzikinio teatro pastatą ir netikėtai nustembu – kiek daug žmonių* susirinko į renginį, pavadintą „Tikra demokratija dabar“. Eidamas numatytos susibūrimo vietos link, spėlioju, iš kur išdygo scena, kurioje vyksta kažkoks koncertas. Vis klausiu savęs, kodėl visi šie žmonės ir policininkai susirinko į tokį nepopuliarų renginį.
Apsidairau aplinkui ir pamatau, kad miesto sodo teritorijoje stovi ne tik scena, bet ir pripučiami batutai bei elektrinės mašinėlės vaikučiams smagiai laiką praleisti, šašlykinės bei pavėsinės, kuriose galima legaliai nusigerti miesto centre.
Mąstau, iš kur pas mus – tikrus demokratus, anarchistus, gerus žmones, kūrybingas asmenybes – tokie didžiuliai pinigai. Kas mus remia? Gal ES? Tikriausiai kilniems dalykams šįkart pinigų pametėjo vienas iš daugelio Europos Sąjungos struktūrinių fondų, remiančių kartonines karves. Tik prisiminiau, kad už savus penkiolika litų atsispausdinau lankstinukų. Pasidarė apmaudu, kad neišgersiu nemokamo alaus tiuninginiame „Auto Show Millennium“.
Šiaip ne taip prasibraunu pro bendrapiliečius, kurie dalyvauja ne mūsų renginyje, ir susirandu bendraminčių būrelį. Nemažą dalį dalyvių jau atpažįstu, su kitais susipažįstu. Mintyse apgailestauju, kad žmogus su gitara negalės dorai parodyti savo talento mums ir aplinkiniams. Beveik viską užgožia muzika, sklindanti nuo scenos. Apžvelgiu pastatytus plakatus. Ypač įsimenantis „Užtiuninguok demokratiją“. Puikiai siejasi su kaimynystėje vykstančiu renginiu.
Patogiai įsitaisau ant pievutės saulėje ir ištraukiu savo lankstinukus „Ar esi anarchistas?“. Kovos draugams nusprendžiu jų nedalinti, jie gi ir taip bendraminčiai. Na, kurie norėjo pasitikslinti, pasiėmė juos, paskaitė ir padėjo atgal supratę, kad jų prireiks gretimame renginyje dalyvaujantiems asmenims.
Pačioje renginio organizavimosi pradžioje buvo nuspręsta nieko nereikalauti iš valdžios, ją tiesiog atmesti. Tas buvo puikiai įgyvendinta ir atspindėta plakatuose ir tarpusavio bendravime. Kas sėdėjo, kas gulinėjo, kas ritinėjosi ant pievutės saulės atokaitoje, kas šnekučiavosi ir nuoširdžiai šypsojosi. Gitaristas bandė muzika ir balsu kiek nustelbti gretimą renginį. Gaila, bet nepavyko. Tik džiaugiuosi, kad buvau arti jo, tad viską gana aiškiai girdėjau. Klausantis geros muzikos, koja pati trypčiojo linksmai į taktą.
Ramų ir taikų susibūrimą praskaidrino lyg viesulas įsiveržęs jaunas ir energingas kapos teisės „specialistas“. Nieko nedelsęs, pradėjo siūlyti mums kažko reikalauti iš valdžios, dalyvauti partijose, suburti žmones į didžiulius mitingus, siekti rimtų pokyčių, versti valdžią. Po ilgos žodžių tirados ir aktyvaus raginimo veikti, o ne gulėti, pradėjo siūlyti gyvenimą organizuoti pagal kapos teisę. Gaila, nesupratau, kas tai yra, nes pilietis dorai nepaaiškino.
Sakė, kad ši teisė esą atėjusi iš amžių gilumos. Kažkas bandė ginčytis su juo ir įrodinėti, kad kapos teisė yra nieko vertas reikalas. „Specialistas“ teigė žinąs kapos teisę kaip vienintelį gerą ir patikimą būdą organizuoti visuomenę. Dar kiek padiskutavęs ir palinkėjęs sėkmės mums ateityje, jis lėkte nulėkė savivaldybės link, kur stovėjo policininkai. Galvojau, kad provokatorius iš jų draugijos. Pasirodo klydau, nes mus, greičiausiai, buvo aplankęs draugas sarmatas. Grižęs namo pasitikrinau, kas yra kapos teisė. Kam įdomu – www.sarmatas.lt.
Po kiek laiko nusprendžiau išeiti į žmones. Pasiėmiau lankstinukus ir leidausi į minią juos dalinti. Žmonės noriai ėmė juos. Juk kas nemokama, tą mielai priimame. Tik keletas radosi, kurie neėmė. Kaip supratau, jie iš principo nieko neima. Tik duoda. Patiko žmonių reakcijos. O jų buvo visokių: nuo „Ooo, geras, anarchistai“ iki „Och tu, blet“. Žmonės suprato, kad jie yra apsupti anarchistų, ir jie patys yra anarchistai.
Vėliau prie mūsų prisijungė keletas labai žymių aktyvistų. Vienas jų tuoj pat pasišovė padalinti anarchistinę mintį, suguldytą popieriuje. Ta proga gavau galimybę pažvelgti į žmones iš šalies. O patirtis buvo teigiama. Vieni paskaitydavo ilgiau ir atidžiau, kiti trumpiau, nepastebėjau, kad kas nors iš karto nuo popieriaus atšoktų kaip velnias nuo kryžiaus. Kai kurios moterys juos susidėdavo į rankinukus. Greičiausiai vėliau juos aptars su kaimynėmis prie kavos puodelio. Tai mane nuteikė puikiai.
Renginio pabaigoje aptingusius kaulus padėjo pramankštinti netikėtai atsiradęs futbolo kamuolys. Buvo linksma ir smagu prisiminti kamuolio valdymo techniką. Dar kartą supratau, kad mane džiugina paprasti dalykai – kamuolio paspardymas su draugais, nesivaržant ir nekonkuruojant. Be traumų ir nervinės įtampos.
Taip smagiai ir turiningai sekmadienio popietę praleido apie dvidešimt žmonių. Pabuvo su bendraminčiais, pasikalbėjo, patylėjo, kamuolį paspardė. Keliaujant namo nedavė ramybės viena mintis: jei kažkam reikia leidimų surengti panašų renginį kituose miestuose, tai mums čia jo ir nereikia. Be leidimų viskas daug paprasčiau ir įdomiau. Nesi įspraustas į rėmus vykdyti numatytą programą ir būti valdininkų įkaitu. Už laisvę ir Europos revoliuciją!
* - birželio 5 d. Laisvės alėjoje vyko „Auto Show Millennium“
Čia buvo Tadas ir „Tikra demokratija dabar“
2011 06 06
