Prieš kelias dienas Baltarusijos anarchistai buvo nubausti ilgų nelaisvės metų bausmėmis, aiškiai neatitinkančiomis pateiktų kaltinimų sunkumo. Akivaizdu, kad tokiomis griežtomis bausmėmis teismas nuteisė juos, kad įbaugintų tuos, kas siekia permainų.
Šios represijos tuo pat metu yra pripažinimas, kad anarchistai Baltarusijoje tapo realia grėsme valstybei, kad Lukašenka ir jo pataikūnai bijo anarchistų. Bijo jaunų žmonių, kurie savo pavyzdžiu demonstruoja, kad ne visi laikosi įsikibę savo ėdžių, kad ne visi pasirengę tylėti ir lankstytis. Joks režimas nėra amžinas, nors diktatoriams būdinga apie tai pamiršti.
Artimiausią mėnesį nuteistieji greičiausiai liks tose pačiose įkalinimo vietose. Dabar tinkamas metas jiems parašyti ir juos palaikyti.
Igoris Olinevičius, 8 metai sustiprinto režimo
а/я 8, Главпочтамт, 220050 Минск, Беларусь, Олиневичу Игорю Владимировичу.
Nikolajus Dedokas, 4,5 metų sustiprinto režimo
Беларусь, 220050, г. Минск, ул. Володарского, 2, СИЗО-1, Дедку Николаю Александровичу
Aleksandras Franckevičius, 3 metai sustiprinto režimo
Беларусь, г. Минск, 220050, ул. Володарского 2, СИЗО-1, к. 46, Францкевичу Александру
I6 kairės: A. Franckevičius, N. Dedokas ir I. Olinevičius
Skelbiame publicisto Aleksandro Fedutos, sėdėjusio vienoje kameroje su Igoriu Olinevičiumi KGB izoliatoriuje, prisiminimus.
***
Teismas ir byla
Kalėjau vienoje kameroje su Igoriu Olinevičiumi. Po to, kai keturvietėje kameroje likome penkiese, buvau tarp jų seniausias. Man – 46-eri, kitam Kirilui I. – 29-eri metai. Ant spintelės gulėjo „Šimtas metų vienatvės“ bei „Gyvenimas ir likimas“.
Igoris buvo įsitikinęs anarchistas. Ginčijomės su juo iki užkimimo.
– Jūs, Aleksandrai, – tiesiog kažkoks marksistas! – širdo Igoris. „Marksistas“ jo lūpose skambėjo kaip keiksmažodis. Pats jis skaitė Bakuniną ir Kropotkiną, buvo įsitikinęs, kad valstybė turi ne atmirti po kurio laiko, o griūti. Ir tikri revoliucionieriai ne tie, kas bando modernizuoti valstybę, o tie, kurie nori ją susprogdinti. Susprogdinti dabar, nedelsiant, nelaukiant rytojaus!
Aukštas, plačiakaktis, jis dirbo inžinieriumi „Integrale“. Jo laukė gera karjera – kaip bet kurio profesionalaus ir protingo žmogaus įmonėje, kur viešpatauja hierarchija. Norėtų – ir, neabejoju, pakiltų karjeros laiptais. O Igoris vietoj to įsijungė į vaidmenų žaidimus, apie kuriuos susižavėjęs pasakojo kameros draugams, studijavo anarchistinės minties klasikus.
Jį išdavė Rusija. Sėdėjo tuo metu kavinėje Maskvoje, laukė draugo. O draugas nesirodė. Ir Igoris, pamiršęs atsargumą, paskambino jam. Ir pamatė, kaip iš kitos gatvės pusės kavinės link pasuko du tipai vienodai neįsimenamais veidais, vienodais netrukdančiais mušti ir suimti rūbais. „Jie eina manęs“, – pamanė Igoris. Jis, man atrodo, retai klydo vertindamas valstybės ir individo santykius...
Jam nepateikė jokio orderio. Surietė, įsodino į mašiną ir visą kelią nuo Maskvos iki Minsko laikė surakintą antrankiais. Sulaikymo diena neminima jokiuose dokumentuose – bent jau jis pats taip sakė.
– Jūs kvietėte žmones į aikštę? O ką rengėtės ten daryti, Aleksandrai? – ironizavo šitas plikai nukirptas vaikinas su maža plaukų juostele pakaušyje – tokiu „irokėzo“ rudimentu. – Ką? Daineles dainuoti? Į aikštę reikia kviesti, kai esi pasirengęs šturmui. O jūs – stovėti! Taiki akcija! Kvailystė visa tai, kvailystė. Taiki akcija neįmanoma. Reikia šturmuoti valdžią.
Štai už šitą pasirengimą šturmuoti berniukus anarchistus ir nuteisė. Mūsiškiams (liberaliai opozicijai – vert. past.) iš aikštės davė baisias bausmes. O šitiems – dar didesnes.
Jeigu žmogaus teisių gynimo organizacijos nepriskirs anarchistų prie sąžinės kalinių, o interpretuos jų elgesį kaip chuliganizmą, vadinasi, jos stos į Baltarusijos teismo pusę. Aš įsitikinęs – neteisingo teismo.
P.S. Bičiuliai, jūs mane įtikinote. Reikia kalbėti ne apie sąžinės, o apie politinius kalinius.
Iš http://belarus.avtonom.org vertė E.B.
2011 06 02
