Šis tekstas parašytas Madride, todėl didžioji dalis aprašymų ir apmąstymų gali neatitikti realijų kitose Ispanijos vietose – tai ypač susiję su gegužės 15-osios (15-M) judėjimo skirtingumu bei įvairove. Netgi turėdami tai omenyje mes manome, kad šis tekstas gali tapti išeities tašku asamblėjų draugų apmąstymams visame krašte. Šis tekstas skirtas gegužės 28-ąją šaukiamoms kaimų ir kaimynysčių asamblėjoms. Visas tekstas nėra išverstas, ispaniška versija yra čia. Pranešimas paskelbtas penktadienį. (Keletas anarchistų iš Madrido)

0. Pradėkime...

Tiesiai šviesiai: šį tekstą parašė anarchistai, komunistai, autoritarizmo ir kapitalizmo priešininkai. Mes pasisakome už samdomo darbo ir kapitalo, o taip pat ir valstybės panaikinimą ir pastarosios pakeitimą naujomis horizontalaus, broliško gyvenimo bendrijose formomis. Esame įsitikinę, kad priemonės, kuriomis siekiama tai padaryti, turi kaip įmanoma labiau sutapti su tikslais – todėl esame prieš dalyvavimą institucijose, politinėse partijose (parlamentinėse ir neparlamentinėse) ir hierarchinėse organizacijose.

Renkamės asamblėjų, solidarumo, tarpusavio pagalbos, tiesioginio veiksmo politiką – tikime, kad šios priemonės yra pačios efektyviausios siekiant revoliucijos. Jei mes pasisakome už socialinę revoliuciją, kurios metu bus sugriautas kapitalizmas, valstybė ir panaikintos visuomeninės klasės (ir dar daug kas), tai dar nereiškia, kad mes manome, kad tai gali būti įvykdyta per trumpą laiką – nuo saulėtekio iki saulėlydžio. Mes išsikeliame tikslus – situacijas, kuriose galbūt atsidursime po ilgos kelionės, išplėtoję savo revoliucinį judėjimą.

Jei galvotume kitaip, būtume utopistai, būtina nepasiduoti iliuzijoms ir „revoliucijos per akimirksnį“ fantazijoms. Revoliucinis požiūris turi virsti trumpalaikėmis strategijomis, leidžiančiomis kurti situacijas, susijusias su tokiais tikslais kaip samdomo darbo panaikinimas, libertarinio komunizmo kūrimas, socialinė revoliucija... šie tikslai šiandien dar toli gražu nepasiekti. Negalima įsiutus monotoniškai kartoti, kokia reikalinga revoliucija, kaip reikia panaikinti valstybę ir kapitalą.

Buvimas anarchistu – tai ne vien tik simbolinis kalbėjimas apie tai, kokia bloga valstybė ir kokia gera anarchija. Tačiau 15-M judėjime mes susidūrėme su kliedesiais apie „akimirksnio revoliuciją“, išgirdome draugų, kurie pateko į anarchistinio simbolinio kalbėjimo spąstus, nuomonę – juos vilioja didžiųjų šūkių maksimalizmas ir kiti panašūs dalykai. Šis tekstas savo kritiškumu ir savikritika stengiasi padėti žmonėms išvengti tokių spąstų.

Šiame tekste siūloma nebepatekti į akligatvius, kuriuose ilgam buvome nusėdę, nusikratyti naštos, kuri varžo mūsų judėjimą. Kaip galime prisidėti ir dalyvauti tame, kas vyksta aplink mus?

1. 15-M judėjimas: esminės koordinatės

Akivaizdu, kad tai, kas vyksta aplink mus, yra 15-M judėjimas, pasirodęs kaip jautis nacionalinės politikos arenoje. Ar mums tai patinka, ar ne, 15-M judėjimas pranoko visus lūkesčius ir nustebino visus – policiją, politikus, žurnalistus, organizatorius, paprastus žmones, pilietinius aktyvistus, kairiuosius ir, žinoma, anarchistus. Pirmiausiai visi atsidūrė nuošalėje, o vėliau pradėjo užiminėti pozicijas 15-M. Net nemėginsime analizuoti tokio elgesio priežasčių, neapžvelgsime įvairių sąmokslo teorijų ir kitų nuodų, kurie kilo jiems atsibudus, tai nesvarbu. Bandysime nusakyti pagrindines koordinates, kuriomis juda 15-M judėjimas, bandydami atsakyti į klausimą, ar (ir kaip) įmanoma jame dalyvauti antikapitalistams ir anarchistams. Jis gali būti kiek skubotas.

Pirmas dalykas – 15-M judėjimas yra tikras socialinis judėjimas, jis yra heterogeniškas ir prieštaringas. Jame yra visko ir skirtingomis dozėmis. Čia mes nepateikiame jo charakteristikos – tik keletą tendencijų, niuansų, kurie atspindi besikuriantį judėjimą – pastebėjimų apie kovas, įtampas ir nuolatinę atsakomybę.

Turint omenyje šio judėjimo socialinę kompoziciją, mitinguose ir darbo grupėse girdimus šūkius, o taip pat ir žmonių nuomones internete (twitteryje), galima pasakyti, kad, svarbiausiai, tai yra pilietinis ir atvirai demokratinis judėjimas. Jis labiau kalba apie politines ir socialines reformas (rinkimų reformą, realią demokratiją, didesnes dalyvavimo joje galimybes) kritikuoja meinstrymines politines partijas, bet ne atstovavimo sistemą ir politines partijas apskritai – jie nori, kad atsirastų daugiau žmonių pakeltomis rankomis.

Tačiau toks nuomonių turinys reiškiamas asamblėjų forma – o asamblėjos atmeta bet kokią klasinę atstovavimo sistemą (nekalbama apie jokį tapimą dar viena politine partija), neigia bet kokią iš anksto pagamintą politinę ideologiją, simboliką ar formą (jokių partijų, jokių respublikoniškų vėliavų ir netgi apibrėžtų A raidžių). Twitteryje dažnai girdimas šūkis: „Kalbame ne apie dešinę ir kairę, o apie judėjimą“. Judėjimo svarbiausi bruožai – saviorganizacija, tiesioginis veiksmas (nesmurtinis) ir pilietinis nepaklusnumas – nors šių magiškų žodžių ir negirdėti.

Smurto nenaudojimas yra vienas esminių 15-M bruožų, suprantamas be diskusijų. Prie šios problemos dar grįšime.

Visa tai nesumažina rūpesčio dėl to, kad judėjimo viduje aiškiai galima pastebėti „tarpusavio kovą“ tarp įvairių organizuotų ir neorganizuotų „frakcijų“. Kairiųjų politinių partijų nariai, socialinių judėjimų dalyviai, anarchistai, paprasti „įniršę“ žmonės, į judėjimą atsinešantys savo pasaulėvaizdį, grumiasi dėl ideologinės ar praktinės judėjimo orientacijos, dėl kontrolės (ir daugeliu atvejų – manipuliacijos) asamblėjoms, komitetams ir t.t. Daugelyje komitetų ar grupių matome akivaizdžių problemų – nebekalbama apie esminius tikslus, prasideda asmeniškumai, žmonės siekia tapti lyderiais, kai kurie delegatai visuotiniuose susitikimuose bando stabdyti diskusijas, siekiama kuo didesnių įgaliojimų, nedidelės grupelės bando gaivinti diskusijas ir t.t. Daugelis tokių dalykų – nedidelės patirties ir egoizmo pasekmė, bet bandymas manipuliuoti asamblėjomis, atrodo, bus perimtas iš pasenusių vadovėlių.

Be šios kovos, yra dar ir tie žmonės, kurie prisijungia. Žmonės, kurie ateina dalyvauti, paklausyti, būti išgirsti, suteikti maisto ar kitokios paramos, pažiūrėti, kas vyksta ar tiesiog padaryti keletą nuotraukų – kaip turistai savame mieste. Sol palapinėse galima pasijusti kaip turguje, kuriame niekas neperkama ir neparduodama.

Kita vertus, didelė okupacijų problema yra ta, kad jose negali dalyvauti visi – ne kiekvienas gali kasdien lankytis centre, likti ten pernakt, ne visi gali reguliariai dalyvauti komisijose. Taip gali atsirasti neformalūs lyderiai, klikos, keistos tendencijos, kurias žmonės – o jie nėra kvaili – pastebės, aptars ir atitinkamai elgsis. Tie, kurie prisiima visą atsakomybę už okupaciją (ir tie, kurie siūlo veikti), nuo praeito savaitgalio jaučiasi vis labiau stumiami į getą. Palyginus su susitikimo ir protesto atmosfera intensyviausiomis dienomis (ypač penktadienį, kai buvo tikimasi Centrinės Rinkimų komisijos draudimų mitinguoti rinkimų dieną), savaitgalį protestuotojams pritrūko parako, atmosfera priminė žaidimą, nors komitetai, pakomitečiai ir darbo grupės veikė toliau.

Kartais atrodo, kad Sol aikštė primena blogiausius skvotus getuose – nebe protestuojama, politikuojama, nebe tiek „piktinamasi“ (kad ir koks prodemokratiškas ir ribotas būtų tas pasipiktinimas), bet koncertuojama, mušami būgneliai, pietaujama, vyksta performansai, vaidina klounai ir t.t. Twitteryje, kuris, nepamirškime, suvaidino didelę rolę kylant 15-M judėjimui ir okupuojant Sol, atsiranda daug žmonių, nepatenkintų tokiais dalykais. Pavyzdžiui, praeitą savaitgalį nuskambėjo diskusijos, galima vartoti alkoholį, ar ne, šeštadienį viena iš asamblėjų turėjo palikti Sol dėl joje buvusių girtų žmonių, o būgnelių gaudimas šeštadienį privertė atidėti mitingą, nes nieko nebuvo galima girdėti (nors reikia pasakyti, kad ir būgnelius ir alkoholį Sol mėgsta daug kas).

Akivaizdu, kad 15-M judėjimas nėra revoliucinis, nėra kovingas, ir tie, kurie nesutinka su etikete „Ispanijos revoliucija“, kuri buvo pasirinkta iš pat pradžių, turi suprasti, kad ši etiketė buvo ne kas kita, kaip rinkodaros, humoro ir vilties mišinys. Nieko daugiau.

Paskutinis dalykas, kurį norėjome pabrėžti, yra mums turbūt ne mažiau svarbus nei asamblėjiškas ir horizontalus „revoliucijos“ pobūdis (apie kurį galima kalbėti nepaisant visų klaidų) – tai nuotaikų pokyčiai, kuriuos visą savaitę stebėjome Sol aikštėje. Po pirmosios masinės demonstracijos gegužės 15 ir ypač po pirmųjų aikštės užėmėjų išvaikymo, daugybė žmonių naktį užėmė Puerta del Sol aikštę – to mes dar nebuvome matę. Jokie protestai prieš karą (nors kai kurie iš jų pritraukė dar daugiau žmonių) iš tolo neprilygo dabartiniams protestams savo trukme, dalyvavimu, dalyvių požiūriais ir atmosfera. Tarsi staiga būtų išnykęs kiekvieno žmogaus pasyvumas, noras paisyti tik savų reikalų...

Malonu eiti į Sol ar kaimynines gatves dalinti brošiūrų – žmonės prieina jų paimti, paima jas šypsodamiesi, klausinėja, dėkoja. Pirmomis dienomis mažai grupei susirinkus diskutuoti žmonės stengdavosi klausytis, dalyvauti. Tapo norma matyti įvairiausius žmones diskutuojant nedidelėse grupėse. Darbo grupės ir jų visuotinės asamblėjos yra milžiniški renginiai, pritraukiantys kartais 500, 600, o kartais netgi 2000 žmonių (sėdinčių, stovinčių, prieinančių paklausyti). Be to, pastoviai jaučiama gera nuotaika – nuotaika, kad „vyksta kažkas ypatingo“.

Visa tai penktadienį – šeštadienį pasiekė kulminaciją: kai klausaisi, kaip 20,000 žmonių šaukia „Mes nelegalai“ ir džiaugiasi kaip taisykles pažeidinėjantys vaikigaliai, atima kvapą. Tačiau aišku, kad ši intensyvaus dalyvavimo ir tikros politikos atmosfera pradeda slūgti – iš dalies dėl adrenalino penktadienio naktį (susirėmimų su policija), iš dalies dėl sprendimo „nedaryti politikos“ šeštadienį ir sekmadienį, savaitgalis buvo šventiškesnis ir priminė cirką. Netgi tai turint omenyje, mes neprisimename nieko panašaus į tai, kas vyksta dabar.

Iš www.ainfos.ca vertė Kasparas Pocius

http://raudonajuoda.blogspot.com

2011 05 29