Šiandien, nors gyvename patogiame ir visokiausio šlamšto prikimštame pasaulyje, kur neva ribų nėra ir viskas galima, vis dar susiduriame su vos pastebimu, nors ir labai stereotipizuotu dešinės ir kairės konfrontacijos reiškiniu.
Jį gimdo kairiųjų įsitikinimas, kad dešinieji nori išsaugoti tai, kas šiuo metu yra, ir dėl to jie negali nieko pakeisti, o dešinieji įsitikinę, kad kairieji nori viską sugriauti, bet nemokės nieko pastatyti.
Paprastas reiškinys – tolerancija – dešiniųjų yra suvokiamas kaip vertybių griovimas, o kairiųjų – kaip tai, kas turi sugriauti antivertybes (tokias kaip diskriminacija ir bla bla bla). Pats banaliausias pavyzdys – Kovo 11-osios eitynės. Jos buvo ne už tai, kad Lietuva priklausytų lietuviams, bet už tai, kad tolerancijos, žmogaus teisių, lygybės ir panašių dalykų Lietuvoje nebūtų, kad šita postmodernaus pasaulio intervencija į Lietuvos viduramžišką vertybinę sistemą būtų sustabdyta dar neprasidėjusi.
Simbolinis grėsmės pojūtis yra būdingas visoms visuomenėms, kuriose vyrauja netikrumas dėl dabarties, kur nėra aišku, kas yra simbolinis gėris, o kas simbolinis blogis. Tuomet, kai nėra aišku, tai tiesiog sukuriama, sufantazuojama ir tampa socialine realybe. Niekas specialiai to nekonstruoja, nes niekam už tai nemokama. Pamirškit tas sąmokslo teorijas.
Grėsmė Lietuvai yra pasitenkinimas tiems, kurie neturi idėjos, leidžiančios tenkinti save kitokiais būdais, o ne žygiuojant ir debiliškai rėkiant: „Lietuva – lietuviams!”. Galima visiškai banali analogija su impotentu: kuomet jis negali pasitenkinti lytiniu būdu, jis ieško kalto dėl savo nelaimės ir šaukia: „Jos visos kūrvos!”.
Kas kaltas, kad Lietuvoje mes neturime įdomesnės idėjos už švelnios formos nacizmą? Kodėl mūsų megaintelektualūs protai (kurie skaitydami šitą straipsnį frustruosis „iki negaliu“) nepasiūlo ko nors patrauklaus liaudžiai? OK, nereikia opiumo, užtektų sintetinio preparato. O gal mes visi (įskaitau ir save) jau tokie idiotai, kad tikrai belieka tapti naciais?
Neišbaigta (jei išvis pradėta) minėtos eisenos kritika nesiremia mintimi, kad tai, ką skandavo masė plikų galvų, nėra kas nors kita, ką sako masė Lietuvos intelektualų ir politikų. Kodėl kritikos strėlės buvo įsmeigtos ne į juos, o į protiškai neįgalius žmones? Kodėl problemos ieškoma ten, kur ji tik parodo savo tolimiausias ataugas?
Ar Kovo 11-osios nacių eitynės nebuvo spektaklis, kurį sukūrė Lietuvos intelektualai, politikai ir žiniasklaida, eskaluojanti visokiausį šūdą apie patriotizmą ir bijanti menkiausio kritinio straipsnio OHO kokios šlovingos Lietuvos istorijos atžvilgiu? Ar šitos nesąmonės kūrėjai nėra tie, kas gimto idėjas apie grėsmę Lietuvai ir būtiną patriotizmą?
Žinoma, idėjos niekuomet nėra pateikiamos taip aiškiai, paprastai ir suprantamai, kaip mano rašiniuose. Jos visada vyniojamos į vatą, slepiamos, drovinamasi arba bijoma jas reikšti, malamas š..., nes žmonės tiesiog nemoka normaliai kalbėti.
Bet tos idėjos, kurias šūkavo patriotai ir naciai – ne išimtis, ne perkūnas iš giedro dangaus. Jos – visos Lietuvos kasdienybė. Grėsmė yra nuolatos eskaluojama kaip reali. Tuo tarpu reikėtų kalbėti ne apie užsienio grėsmės, o apie vidines grėsmes – jos daug realesnės. Bet mes – impotentai, nes šiandien turime absurdišką situaciją – tautą, kuri, nesugebėdama pasitenkinti savo egzistavimu, ieško dėl to kaltų. Kaltų galima rasti, bet tai galiausiai vis tiek bus frustracija.
Štai čia verta pakalbėti apie dešiniuosius ir kairiuosius. Pirmieji aiškiai nori masturbuotis tuščiai, kol atsibos, antrieji neranda būdo kaip įsigyti „Viagros“. Nelaimingi ir vieni, ir kiti.
Dešinieji, tai jau aiškiau negu aišku, – visiški impotentai. Jų politika viską sumovė, jų idėjos nieko netenkina, jų ateities vizijos nėra, jie atsirado tik iš apgailėtinos padėties, kurią sukūrė kairumo stoka.
O dabar įdomiausia dalis – kas gi tas kairumas, kurio jau neva reikia atsisakyti, nes postmodernizmas visada protingesnis už visas kitas epochas? Kairumas – tai naujumas. Net galėtų būti toks šūkis: „Naujumas – visada naujumas, būtent tai yra kairumas.“
O ką mes turime? Kur čia kokia nors nauja mintis? Kairiaisiais save laikantys žmonės geriausiu atveju sugeba sukritikuoti kokią nors netolerantišką veiklą, kokią nors nesąmonę, parengti peticiją, žodžiu, tai apskritai nėra kairiosios ideologijos mintys. Tai nėra revoliucinis mąstymas. O revoliucijos nereikia įsivaizduoti kaip didingo Spalio perversmo. Revoliucija turi griauti. Bet nebūtinai dideliais mąstais.
Revoliucija gali būti visai paprasta – galima tiesiog viešai pareikšti, kad tautos idėja visame pasaulyje laikoma mirusia ir kartoti tai šimtą kartų, su vis naujais pavyzdžiais. Smagu? Nelabai. O efektas būtų stiprus. Abejonė. O kas, jeigu tikrai tautos nėra? O ką tada daryti? Kaip įdomu būtų. Visi kartojam visur kur tik galim: tauta mirė, tautos nėra! Jėga!
Nesvarbu, kas būtų padaryta. Būtų kažkas nauja. Gaivu. Būtų galima linksmintis ir toliau griauti stabus – nėra politikos, tai viso labo Pono/Vergo dialektika. Jūs tikite iliuzija, jus apgaudinėja.
Na, dar šis tas. Taip galima neigti iki begalybės, nes iš tiesų viskas, kas yra, tėra socialinis konstruktas, elementari socialinės inžinerijos primesta mąstymo matrica. Tai totalus šlamštas, skirtas neva sukurti bendram gerbūviui, kad mes visi vieni kitų neišskerstume. O iš tiesų tai tėra apgailėtina baimė keistis, baimė eiti į priekį, baimė ieškoti kitokio – tikro – bendrumo, kuris remtųsi ne prievarta (M. Foucault aprašyta „Disciplinuoti ir bausti“), o pagarba.
Sugriaukit, tarkim, visas vertybes – na chuj šeimą, na chuj meilę, na chuj taiką, na chuj draugystę, na chuj visas vertybes – mes beverčiai mėsos gabalai. Atrodo pernelyg pavojinga? Taip ir yra – Lietuvos kairieji dažniausiai yra bailiai. Visiški. Ir dar su tuo tipiniu debilizmu – už taiką ir gėrį pasaulyje.
Mane pykina nuo šito gėrio, pykina nuo dešiniųjų triumfo, pykina nuo nacizmo ir intelektualinės Lietuvos impotencijos. Renkuosi verčiau griuvėsius, o ne šitaip suręstą šikinyką. Bet taip kalbėti – tai jau ne intelektualus diskursas. O kas, pala, čia nustatė ribas? Patys intelektualai. Dėjau.
Sulaužykim šitą tabu – keiktis yra gražu, keiktis yra labai gražu, nieko nėra gražiau už keiksmažodžius. Destrukcija yra didžioji kūryba, nes tai daug sunkiau nei statyti. Nors debiliškai manoma priešingai. Tai pamėginkime sugriauti savo įsitikinimus dėl gėrio, blogio ir t.t. Pabandykit sugriauti pasaulį? Ir jums niekada nepavyks.
O kas išeis iš tos neva kvailos revoliucingos griovybos darbų? Kas iš to išeis? Nieko. Dešiniųjų politikas tai sukritikuos, ir mes grįšim prie savo darbų.
Lietuvoje nėra ne tik revoliucinio mąstymo, tikrai sprogdinančių ir dėl to idiotais laikomų kairiųjų, Lietuvoje, nepanašu, jog kas nors suprastų, kam to reikia. Kodėl reikia griauti, jei pasaulis yra gražus, kaip sako per televizorių? Kam daryti blogai, jei ne taip moko mokykloj? Kam viską apversti aukštyn kojom, jei tai daug sudėtingiau nei rodyti savo intelektualumą ir laikyti save kairiuoju?
Galiu paprastai atsakyti: tai būtina, kad neitume atgal, kad neimtume degraduoti pūdami dvokiančiame kapitalistinės propagandos mėšle, kuris užsako politiką ir televizijos programas, kad mūsų sąmonė ir socialinis bendravimas augtų, o ne smegtų skradžiai žemėn.
Ir paprasčiausiai, pripažinkim kiekvienas sau, taip gyventi būtų daug linksmiau. Tai dionisiška ir dėl to nelegalu esant dešiniųjų apolonų diktatūrai, bet tai veža. Tai sukuria intrigą, tai verčia mūsų smegenis gaminti daugiau endorfino. Tai verčia rankas nuo tarpkojo pakelti iki kompiuterio klaviatūros ir šaudytis komentarais. Tai įkvepia, žavi, svaigina, – tęsiam be galo. Malonumas no limit!
Ar revoliucinis mąstymas turi baigtinumą? Ar galima viską sugriauti? Nežinau. Ir netrokštu žinoti. Noriu išbandyti. Paraginti. Just do it.
Ar mes turim ką prarasti? Gyvendami beviltiškoje ekonominėje, politinėje ir socialinėje realybėje? Ar ne geriau, kad čia įvyktų katastrofa? Aišku, kad ne, – sakysite, ką jis čia kliedi.
Revoliucija pirmiausia įvyksta mąstyme, kitaip sakant, kalboje. Būtent nuo čia ir reikėtų pradėti. Susprogdinti visus stabus, mitus, įsitikinimus ir kitą šlamštą. Ar dar būtų kokios naudos? Atsakymas paprastas: pakeisk socialinį diskursą – ir tu pakeisi visą socialinę realybę.
Atsiras ir atvirų revoliucionierių, ir atvirų perversmų. Jums tai nepatinka? Tai eikit na chuj.
2011 04 06
