Gera gulėti įsirausus šiltuose pataluose ir galvoje tingiai rankioti per visą naktį prisapnuotų nesąmonių likučius. Galėčiau taip gulėti kol numirčiau, bet negaliu. Šiandien rinkimų diena, o anarchistai juk patriotai, norintys, kad Lietuvos žmonės gyventų laisvai ir oriai.

 

Vilnius šį sekmadienį primena iš eketės ką tik ištrauktą sustingusį lavoną. Pasiutusiai drėgna ir šalta, tuščiose gatvėse nepamatysi jokių gyvybės požymių, nebent koks nuparkęs šunėkas pro šalį prabindzens. Šalta, velniškai šalta, tylu ir nyku, bet reikia pėdinti purvino sniego šaligatviais ir atlikti šventą pilietinę pareigą.

 

Rinkimų būstinė mūsų rajone nesikeičia nuo to laiko, kai prieš kokius 50 metų buvo pastatytas šis kalėjimą primenantis ilgas tamsus pastatas, pavadintas mokykla. Prieš 40 metų čia buvo renkami „liaudies” deputatai, prieš 20 – „tautos”, dabar – nesuprasi kieno.

 

Tėvas – ilgametis „savivaldos” veikėjas – kartą rodė krūvą savo pažymėjimų ir ženkliukų. Sovietinio ir tautinio vietinės valdžios deputato pažymėjimai beveik nesiskiria, nors tėvas du skirtumus vis dėlto įžvelgia – sovietmečiu, sako jis, turėjome daugiau pinigų ir galėjome juos laisviau skirstyti...

 

Mokyklos aktų salėje, kurioje įsikūręs rinkimų štabas, galėtų laisvai tilpti kokie 200 žmonių. Mums – dešimt valdžios samdytų štabo darbuotojų ir vienam rinkėjui – čia pernelyg erdvu ir nejauku. Štabo moterys (visos dešimt) aiškiai pagyvėjo man įžengus į vidų ir akimis ėmus ieškoti reikiamo stalo.

 

Parodęs pasą, už dyką gavau rinkėjo pažymėjimą. Su malonumu suraičiau kuo ilgiausią parašą, kurio riesta uodega įžūliai išlindo už man skirto langelio ribų. Kažką sumurmėjau lyg atsiprašydamas, bet stalo vyresnioji pertraukė įprasta tirada: „Užpildykite biuletenį kabinoje ir įmeskite jį į urną”.

 

Paėmiau lapelį su tuščiomis grafomis. Tai mano balsas. Rinkimų įstatymą parašiusi ir rinkimus organizavusi valdžia liepia man jį atiduoti. Nesvarbu kam, kad tik likčiau bebalsis ištisus ketverius metus. O bjauriausia, kad tai privalau padaryti savo noru! Gudri sistemėlė!

 

„Ačiū, bet savo balso neatiduosiu niekam!” – ištariau garsiai ir aiškiai. Apstulbusios moteriškės hipnotiškai stebėjo, kaip perlenkiau biuletenį per pusę ir įsidėjau į viršutinę švarko kišenę. „Neužmirškite pranešti valdžiai, kiek pasiėmiau savo balsą. Viso gero!“ – Ir žengiau durų link. Po kelių sekundžių pasigirdo klerkių šurmulys, bet aš jau buvau lauke.

 

Išėjau į gatvę užlietas malonaus atliktos pareigos jausmo. Seniau niekindavau tuos, kurie eina į rinkimus, bet širdyje likdavo kartėlis, kad nusišalinu nuo bendro reikalo. Dabar radau būdą, kaip dalyvauti rinkimuose ir neužsikrauti ant savo galvos valdininkų.

 

Pasilikau savo balsą sau, neatidaviau jo nė vienam iš valdžios parazitų. Šie nebegalės manipuliuoti manimi didindami mokesčius ar ką nors uždrausdami. O manęs nebus galima kaltinti pilietinės atsakomybės stoka. Esu pareigingas pilietis, sąmoningai dalyvaujantis rinkimuose.

 

Net oras pasikeitė. Pro švininius debesis pasirodė kažkas panašaus į saulę. Žingsniavau sau ir kūriau grandiozinius ateities planus.

 

Rytoj vėl eisiu į bendruomenės susirinkimą. Mūsų rajono bendruomenė susibūrė neseniai, ji netvirta, draskoma vidinių nesutarimų. Joje dominuoja keletas pašlemėkų, kurie bijo valdžios ir nori padaryti iš bendruomenės klusnų valdžios priedėlį, siurbiantį projektinius pinigus.

 

O aš noriu, kad bendruomenė taptų savivaldos instrumentu ir palengva perimtų visas seniūnijos funkcijas. Kam mums valdžios paskirtas seniūnas ir jo pakalikas seniūnaitis? Visas problemas juk galime spręsti patys. Tada nebereiks jokių spektaklių, vadinamų rinkimais.

 

N.K.

2011 02 27