RINKIMŲ SPEKTAKLIO KŪRĖJAI KEIČIA AKTORIUS

 

2011 m. vasario 27 d. vyksiančių savivaldybių tarybų rinkimų spektaklio kūrėjai prieš rinkimus „užmiršo” visas savivaldos sistemos ydas, apie kurias patys kalbėjo pastaruosius ketverius metus. Į rinkimų spektaklį buvo įtraukti nauji aktoriai – vadinamieji „nepriklausomi” kandidatai, kurie sukelia įspūdį, kad rinkimai neva kitokie nei buvo anksčiau.

Kai kurios partijos į savo sąrašus įtraukė kelis „naujoviškus” kandidatus (pvz., NK95 narė J. Bielskienė balotiruojasi socdemų sąraše), kurie tampa masalu nusivylusiems rinkėjams. Be to, siekdami pritraukti elektoratą, spektaklio kūrėjai žmones gąsdina „ultranacionalizmo” baubu.

 

KĄ MES IŠ TIKRŲJŲ RENKAME?

 

Šiandieninės savivaldybės yra centrinės valdžios padaliniai, atliekantys ūkines funkcijas (jie išveža šiukšles, tvarko šilumos ir komunalinį ūkį, išduoda leidimus statyboms, leidžia kirsti medžius, nustato transporto maršrutus, išdavinėja pažymas, parašus ir atlieka dar gausybę funkcijų, kurių esmė – leisti arba neleisti savivaldybės gyventojams ir įmonėms užsiimti kokia nors veikla.

Dalyvaudami savivaldos (vietinės valdžios) rinkimuose, mes renkame jokios politinės ir finansinės galios neturinčius centralizuotos valdžios sistemos sraigtelius. Mes renkame vietinius biurokratus, kurių funkcija – ką nors leisti arba ką nors uždrausti.

 

VIETINĖS VALDŽIOS VERTIKALĖ

 

Lietuviška savivalda itin primena Rusijos „valdžios vertikalę”: žmonės renka tarybos narius, šie skiria merą, meras skiria administracijos vadovą, o šis skiria seniūnus (kaip Putinas skiria gubernatorius).

Norėdama šiek tiek užglaistyti vietinės valdžios „vertikalę”, centrinė valdžia 2008 m. pabaigoje įvedė seniūnaičių, turinčių atstovauti žmonių interesus, pareigybę, tačiau ši struktūra tėra popierinė demokratijos imitacija.

Visa Lietuvos savivalda sudaryta iš trijų atskirų pakopų – seniūnijų, tarybos ir administracijos, – yra labai centralizuota ir neveiksni. Visas lėšas koordinuoja pačios savivaldybių administracijos, o seniūnai neturi ką veikti, jie gali tik vykdyti savo viršininkų įsakymus.

 

SAVIVALDYBIŲ GALIOS STOKA

 

Lietuvos įstatymai nepripažįsta savivaldybių nepriklausomybės ir nesuteikia joms jokio vaidmens nacionalinės politikos formavime. Vietos savivaldos institucijos turi tik vietinės iniciatyvos teisę.

Savivaldybės turi ribotus finansinius išteklius. Savi finansiniai ištekliai, kuriais savivaldybės gali laisvai disponuoti, sudaro tik nedidelę dalį jų biudžeto. Didžioji dalis savivaldybių biudžeto yra formuojama iš valstybės dotacijų, skirtų valstybinėms (perduotoms savivaldybėms) funkcijoms atlikti.

 

KAIP REIKĖTŲ KEISTI DABARTINĘ „SAVIVALDĄ”?

 

Šiandien jokios savivaldos nėra. Yra tik formalioji savivalda – savivaldos simuliakras.

Dabartinė savivaldos sistema turi būti apversta ir pastatyta ant kojų.

Savivaldos pagrindas turi būti nedidelės (300-2000 žmonių) gyventojų bendruomenės (seniūnijos), veikiančios tiesiogiai arba per savo atstovus.

Seniūnai turi būti ne skiriami, o renkami tiesioginiais rinkimais. Žmonių neatstovaujantys seniūnai turi būti tuoj pat atšaukiami labai paprasta procedūra.

Merus ir savivaldybės administratorius turi pakeisti seniūnų taryba arba kitas kolegialus organas.

Visa galia (politinė ir finansinė) turi būti sukoncentruota seniūnijose bei jų asociacijose, o ne Seime ar merijose.

Deja, dabartinės savivaldos neįmanoma reformuoti „iš vidaus” vietinės valdžios lygmenyje, nes ją nulemia Seimo priimti įstatymai.

 

REFORMOS „IŠ VIDAUS” NEĮMANOMOS

 

Jokie „nepriklausomi” kandidatai nieko nepakeis, kol nebus reformuota pati savivaldos struktūra.

Jei į vietos valdžią patektų visi "geri žmonės", tikrosios savivaldos nė kiek nepadaugėtų.

Savivaldos lygmenyje politika neužsimama, todėl „ultradešinieji” nekelia jokios grėsmės.

Dabartinės centralizuotos valdžios šalininkams svarbu, kad balsavusiųjų būtų kuo daugiau, nes tai legitimizuoja dabartinę sistemą.

Kol eisime į rinkimus, tol ši sistema sėkmingai funkcionuos.

 

VIENINTELIS BŪDAS REFORMUOTI SAVIVALDĄ – BLOKUOTI RINKIMUS

 

Galimi du savivaldos reformų keliai – „iš apačios” arba „iš viršaus”. Žinant menką žmonių aktyvumą, kelias „iš apačios” mažiau tikėtinas.

Erdvė esminėms savivaldos reformoms atsivers tik tada, kai rinkimų urnos ištuštės. Tik taip valdžia bus priversta pradėti reformas.

 

KAS BALSUOS – TAS NEALSUOS!

 

Atidavęs savo balsą, prarasi gyvybinę galią spręsti sau rūpimus klausimus. Virsi negyvu statistiniu vienetu, negalinčiu įtakoti valdžios sprendimų. Už tave spręs tie, kuriuos išrinkai ir kuriems tapai visiškai nereikalingas.

Nedalyvauk spektaklyje, kuris vadinamas „savivaldos rinkimais“, arba balsuok prieš visus. Neatiduok savo balso – jis tau pravers kuriant tikrąją savivaldą.

 

Darius Pocevičius

Šios tezės buvo panaudotos skaitant pranešimą diskusijoje „Ar geras politikas – tik miręs politikas?“

 

 

 

 

 

 

 

 

 

2011 02 17