Šlykštus jausmas. Lyg būčiau buvęs ne mitinge, o avių garde. Tvoromis aptvertu siauru praėjimu mus suvarė į specialų gardą, leido pamekenti, o paskui tuo pačiu būdu išginė lauk. Teisė pamekenti aklinai užtvertoje ir akylai prižiūrimoje teritorijoje – pats didžiausias avių demokratijos iškovojimas.
Visas seimas aptvertas tarpusavyje sujungtais metaliniais užtvarais, už jų kas keli metrai išrikiuoti valdžios sargybiniai žaliomis uniformomis. Kelias į mitingo vietą nužymėtas metaliniais strypais ir tarp jų ištemptomis įspėjamosiomis juostomis „STOP. POLICIJA“.
Į mitingą atėjusiam žmogui reikia praeiti du patikrinimo postus. Vienas – Gedimino pr. ir Gynėjų g. sankryžoje, kitas – prie galinio Respublikinės bibliotekos pastato kampo. Pagyvenusių žmonių netikrina, tik jaunesnius. Rausiasi kuprinėse, tikrina kišenes, atsuka termosų dangtelius.
Protestuotojų dumblyną nuo seimo skiria metalinė tvora, gatvėje išrikiuota mikroautobusų kolona su juose sėdinčiais robokopais ir trys apsauginės juostos, pažymėtos tais pačiais metaliniais strypais ir juostomis su įspėjamaisiais užrašais.
Apsidrausta dvigubai – iki seimo ne 75, o 150 metrų. Mikroautobusų – apie 20, kiekviename jų sėdi 3-4 robokopai, pravėrę dureles į protestuotojų pusę. Robokopų rezervas sutelktas autobusuose, sustatytuose gatvėje tarp seimo ir upės. Kiek jų – sunku pasakyti: prieiti griežtai draudžiama.
Protestuotojų dumblynas irgi aptvertas įspėjamosiomis juostomis bei policininkų postais. Žalieji tradiciškai sugrupuoti poromis, nemažai tokių porelių įsimaišė ir tarp protestuotojų.
Protestuotojų labai daug, bet žadėtų 10 tūkstančių nėra. Iš karto matyti, kad nemažai žmonių atvyko iš provincijos. Šnekučiuojasi tarmiškai, būriuojasi tik su „savais“, išdidžiai laiko plakatus su gimtųjų miestų bei miestelių pavadinimais.
Labai simboliška, kad pirmasis mitingo kalbėtojas buvo... mentas. Apmaudu, bet taip yra – mitingo organizatoriai neslėpė savo pataikavimo valdžiai. Mentas rėžė ilgą įspėjimų, perspėjimų bei grasinimų kalbą, kurią liaudis sutiko mirtina tyla. Nė vieno šūksnio ar aplodismentų. Vangiai paplota tik pakartotinai paprašius nuo scenos.
Kalbėtojai keitė vienas kitą, liejosi emocingi ir net tūžmingi žodžiai, bet ryšys tarp scenos ir publikos neužsimezgė. Kaip blogame spektaklyje: aktoriai sau, o žiūrovai sau. Aiškiai trūko kolektyvinės dvasios jausmo, bendro mitingo auros ir užsidegusių akių.
Stebino ir keistas oratorių pasirinkimas. Šustauskas tegul kalba – vis „ubagų karalius“, bet ką šiame mitinge veikė Gražulis ir kiti populistiniai rėksniai iš seimo? Sužavėjo tik drūtas kalbėtojas, pasiryžęs bado streikui ir paraginęs žmones „mesti svorį“. Bado streikas, jei tinkamai organizuojamas, – bene pats radikaliausias veiksmas, galintis sukelti grandininę reakciją. Būtų nuostabu, jei prie seimo atsirastų badautojų palapinė, veikianti kaip informacinis ir agitacinis centras.
Vis dėlto mitingo pabaigos nesulaukiau. Stovėti purve, kada tave budriai seka mentai ir tramdo organizatoriai, – menkas malonumas. Patraukiau tiesiai Žvėryno link – palei upę, pro seimą. Kur tau! Neries pakrantėje – irgi mentų postas. Nepraleidžia. Į klausimą „kokiu įstatymu vadovaujatės manęs nepraleisdami?“ atsakymo ilgai neišgirdau. Tik po geros minutės vienas mentas sumurmėjo: „Pasipriešinimas policijai“.
Arvydas Turginis
2011 02 08
