1994 m. įvykęs zapatistų sukilimas tapo Nikaragvos ir Kubos revoliucijų atitikmeniu. Jis įaudrino jaunų viso pasaulio aktyvistų vaizduotę. Veidą slepianti Marcoso kaukė ir pypkė tapo tokia pat žinoma įvaizdžio dalimi, kaip Che Guevaros barzdos šeriai ir juoda beretė prieš keturis dešimtmečius. Galbūt kaip tik šis panašumas atbaidė anarchistines organizacijas, ilgai nekomentavusias sukilimo Čiapo provincijoje.
Šiandien Čiapo provincijoje galima stebėti slaptą karą. Iš vienos pusės Meksikos vyriausybė su 60-70 tūkstančių kariuomenės kontingentu ir „slapti“ patarėjai iš JAV. Iš kitos pusės – sukilėlių armija, vadinanti save Zapatistų nacionalinio išlaisvinimo armija (ZNIA), ir daugiau nei šimtas maištingų bendruomenių.
Tai panašu į daugybę tokio pobūdžio konfliktų. Kodėl gi anarchistams reikia solidarizuotis su zapatistais? Zapatistai nesivadina anarchistais. Išsilavinę zapatistų vadovai savo politiką grindžia marksizmu, o jų politinis švietimas greičiausiai remiasi išlaisvinimo teologija ir valstiečių bei indėnų organizacijų patirtimi.
Karinė zapatistų organizacija irgi ne anarchistinė. Priešingai, armijos struktūra yra hierarchinė. Bet sprendimus priima ne vadovybė, kaip įprasta marksistinėje avangardistinėje organizacijoje.
Zapatistų armija nenaudoja ginklų nuo 1994 metų sukilimo. Dalis jų šalininkų kitose pasaulio vietose fetišizuoja ginklo naudojimą, bet Čiapo valstijos žemėje zapatistų armija suvokiama, kaip galimybė gintis nuo organizuotos Meksikos vyriausybės prievartos. Nuo 1994 metų zapatistų judėjime kuriasi tiesioginės demokratijos sistema. Šios sistemos struktūros pirmiausia turėtų formuoti nuomonę apie zapatistus. Tai tinklinė organizavimosi forma, į sprendimų priėmimą įtraukiami šimtai tūkstančių žmonių. Yra 32 maištingi municipalitetai (savivaldybės), kuriuose – nuo 50 iki 100 bendruomenių. 5 kalbinės grupės, kalnuota vietovė, džiunglės ir blogi keliai apsunkina libertarinio organizavimosi uždavinius, bet zapatistai nenuleidžia rankų.
Bendruomenių asamblėjos
Zapatistai užėmė itin skurdžią žemdirbių gyvenamą teritoriją. Mažos bendruomenės nuo keliolikos iki 100 šeimų yra priverstos išgyventi be šiuolaikinės žemės ūkio įrangos teikiamų galimybių. Kai kurios iš jų buvo priverstos dirbti artimiausiuose miestuose ar netgi JAV. Iki sukilimo daugelis bendruomenių neturėjo pakankamai derlingos žemės ir todėl žmonės dažnai siaubingomis sąlygomis dirbo vietinių žemvaldžių fermose. Po sukilimo daugelis žemvaldžių pabėgo, ir palikta žemė dažniausiai būdavo užgrobiama ir panaudojama naujų bendruomenių sukūrimui. Aprašydamas sprendimų priėmimo struktūrą bendruomenės lygmenyje, naudojuosi savo buvimo „Diez de Abril“ bendruomenėje patirtimi ir taikos stovykloje dalyvavusių airių apklausa.
„Diez de Abri“ – tai nauja bendruomenė įkurta žemėje, užgrobtoje 1995 m. Visi kas apsigyveno šioje žemėje, dirbo ją iki sukilimo. Jie dar iki žemės užgrobimo susirinko ir susirinkime nutarė, kaip pasidalins žemę.. Bendruomenę buvo nuspręsta pavadinti“ Diez de Abri“ (balandžio 10) – tai diena kada buvo nužudytas Emilio Sapata.
Reguliari kassavaitinė asamblėja vyksta po sekmadienio mišių, o kartais tampa jų dalimi. Prasidėjus samblėjai, visi, kam daugiau nei 12, turi teisę pasisakyti ir balsuoti, nors balsuojama retai. Tie susitikimai gali trukti iki valandos, ir įprasta kad juose keliami praktiniai darbo ir bendruomenės lėšų panaudojimo klausimai.
Asamblėja renka delegatus, vadinamus „atsakingais“ atitinkamų sričių darbams koordinuoti. Delegatai vykdo savo pareigas apibrėžtą laikotarpį (nuo vienerių iki dvejų dviejų), ir gali būti perrenkami, jeigu bendruomenė jaučia, kad vadovavimas vyksta ne pagal jos valią.
Taipogi yra kolektyvų, kurie bendruomenės rėmuose vykdo konkrečias užduotis. Jie formuojami asamblėjoje ir yra jai atsakingi, bet veikia autonomiškai. Diez kolektyvai gamina kavą, medų, duoną, kai kurie siuva, augina galvijus, vištas. Kai kurie tų kolektyvų produktai tenka patiems, perviršį siunčia į centrinę bendruomenės saugyklą, kuri taipogi yra kontroliuojama asamblėjos.
„Kelyje žmonės turi matyti tik tai, ko iš jų nori lyderis, taip jie patikės lyderio žodžiais“ – pasakytų skeptikai. Mūsų patirtis priešinga nuomonei, kad vizitai į sukilėlių zoną yra kontroliuojami. Dėl saugumo sumetimų mes buvome neįleisti į kelis bendruomenės susirinkimus. Bet per tris metus labai mažai įvykių teprasprūdo pro mūsų akis.
Pereidamas nuo lokalios prie bendros organizacijos nebegaliu remtis savo asmeniniais pastebėjimais ar žmonių, kuriais pasitikiu, nuomonėmis. Kalbėjausi su daugeliu radikaliai nusistačiusių žurnalistų ir stebėtojų, ir nors gal būt Diez – vienas iš pažangiausių bendruomenių, tokia struktūra plačiai išplitusi kitose bendruomenėse.
CCRI- Slaptas revoliucinis indėnų komitetas
Slaptas revoliucinis indėnų komitetas (CCRI) tai organizacija, kuri faktiškai įsakinėja armijai. Šį organą (ar organus, veikia ir regioniniai CCRI) sudaro bendruomenių delegatai. Tai – ne karinė struktūra.
Regioniniame lygmenyje komitetas gali priimti sprendimą, susijusį su atskira bendruomene. Pavyzdžiui, kai vienos bendruomenės gyventojai tuoj po sukilimo norėjo užgrobti Moreliją, slaptas vietinis revoliucinis indėnų komitetas įpareigojo bendruomenės narius laukti žemės klausimo sureguliavimo po 1994 metų derybų.
CCRI nekelia problemų, nes jame remiamasi įgaliojimų delegavimu. Daugelyje revoliucinių situacijų yra prasminga kontroliuoti karingiausias judėjimo dalis. Visgi labai svarbu, kas iš tikro kontroliuoja procesą: žmonės ar koks nors komitetas jų vardu.
Praėjus mėnesiui nuo sukilimo Meksikos liberalus laikraštis „La Jornada“ paskelbė interviu su vienu iš CCRI nariu. Jo vardas Isak ir jis taip pakomentavo CCRI darbą:
„Jeigu žmonės kalba, kad CCRI nariai savo veiksmais praranda žmonių pagarbą ar nedaro to, kas jiems sakoma, tada tie žmonės gali pakeisti mus...
Jeigu kas nors iš CCRI narių neatlieka savo darbo, jeigu jis negerbia žmonių, tada, drauguži, tai ne tavo vieta, ir tu neturi užimti šito posto. Atleisk, bet mes paskirsime į šitą vietą kitą žmogų.“
„Consulta“
Nors CCRI gali priimti kai kuriuos sprendimus bendruomenės vardu, bet tokie klausimai, kaip taikos sudarymas ar karo paskelbimas turi būti priimami „Consulta“ – tai šiek tiek panašus į referendumą sprendimo priėmimo procesas, lydimas gyvų diskusijų bendruomenės viduje. Tas procesas trunka mėnesius ir stipriai erzina Meksikos vyriausybę, kuri visuomet nori gauti atsakymą į pasiūlymus iškart ar per kelias dienas.
Vienas iš ZNIA komunikatų aiškina Consulta procesą:
„Pasitarimai vyksta kiekvienoje bendruomenėje. 1994-aisiais taikos susitarimų nagrinėjimas, analizė ir diskusijos vyko demokratiškuose susirinkimuose. Balsuojama buvo tiesiogiai, laisvai ir demokratiškai“.
Po balsavimo buvo paskelbti oficialūs rezultatai. Tuose pranešimuose buvo data, susirinkimo vieta, kiek žmonių dalyvavo (moterų, vyrų ir vaikų vyresnių nei 12 metų), nuomonės ir principinės pozicijos, o taipogi skaičius žmonių dalyvavusių balsuojant.
Daugelis stebėtojų liudijo, kad Consultose dėl 1994 metų sukilimo sprendimai buvo priimami dar likus metams iki to, kai Markosas ir armijos vadovai nusprendė, kad yra pasiruošę. Nuo to laiko Consultose buvo priimami sprendimai pradėti derybas, sutikti su San Anderso susitarimu, o paskui nutraukti derybas, kol vyriausybė įvykdys savo susitarimu prisiimtus įsipareigojimus.
Tarybos
Šios apskrities struktūros sukurtos tam, kad priimtų svarbius sprendimus, spręstų karo ir taikos klausimais ir t.t. Akivaizdu, kad visuotiniai susirinkimai per daug chaotiški, kad juose būtų išspręsti konkretūs klausimai. Sukilimas reiškia ir tai, kad zapatistų bendruomenės atsisako registruoti gimimus ir mirtis.
Vietos tarybų prireikė, kai buvo suvokta būtinybė koordinuoti kelių bendruomenių veiklą. Tos tarybos vadinasi autonominiais municipalitetais. Pavyzdžiui 100 bendruomenių sudaro meksikiečių anarchisto Rikardo Magono vardo autonominį municipalitetą. Autonominį municipalitetą „Žemė ir laisvė“ prie sienos su Gvatemala sudaro 120 bendruomenių.
Viena iš Meksikos nekomercinių organizacijų taip aprašo savivaldžias bendruomenes: „Indėnų teritorijose gyvenančios bendruomenės savo asamblėjose, dalyvaujant visiems bendruomenės nariams, pačios apsisprendžia dėl prisijungimo prie municipaliteto Po to bendruomenės renka savo atstovus municipalitete. Kiekvienas atstovas renkamas atskiros bendruomenės ir gali būti atšaukiamas jei nesilaikys bendruomenės mandato. Tas, kas gauna vietą municipalitete, algos už tai negauna, bet atstovo išlaidas apmoka bendruomenė, kuria jis arba ji atstovauja. Kartais bendruomenės nariai paremia atstovą jo ūkio darbuose , nes jis tuo metu dirba taryboje“.
Tos struktūros iš tikro panašios į anarchistines, tiksliau revoliucines sindikalistines organizacijas. Tai aiškiai liudija mandatų sistema. Ir tai, kad tos struktūros kurtos ne sąmoningai anarchistiškai, o kilo iš indėnų papročių, marksizmo ir išlaisvinimo teologijos mišinio neturi sumažinti mūsų solidarumo su jais.
Čiapo provincija izoliuota ir labai neturtinga, ir tai, kad slapto karo sąlygomis ten gali egzistuoti libertarinės struktūros, demonstruoja jų gyvybingumą.
Gaila, šiame straipsnyje negalime išnagrinėti visų ZNIA politinės struktūros detalių. Bet tai jau kitas klausimas. Bendruomenių asamblėjų likimas priklauso nuo mūsų nuolatinės paramos. Svarbiausias klausimas – kaip visuose mūsų pasaulio kampeliuose žmonoms įtikinti savo vyrus, kad tokios struktūros – gyvybinga alternatyva hierarchinei sistemai.
Iš Flag Blackened vertė E.B.
2011.01.31.
