Didieji maištai, sukrėtę arabų pasaulį – Tunisą, Alžyrą, Jemeną, o dabar – Egiptą, visiems kelia nuostabą. Be abejo, tai nepaprastai reikšmingi įvykiai – jie visiems kalba apie tai, kad joks pasaulio kraštas negali būti pasmerktas tapti imperialistų remiamo diktatoriaus žaidimų aikštele.
Autoritariniai režimai, tokie kaip Ben Ali režimas Tunise, pasirodė visiškai bejėgiai susivienijusių ir ryžtingų kovotojų akivaizdoje. Šiuose maištuose dalyvauja jaunimas, dirbantieji, bedarbiai, vargšai – jie dabar formuoja regiono kontūrus, šiurpindami Vašingtono ir Tel Avivo klikas. Nei Mubarako režimo sukaupti ginklai, nei JAV karinė pagalba negalėjo sustabdyti kylančio protesto. Šis protestas rodo susitelkusios liaudies galią – žmonės parodė, kad sugeba organizuotis libertariniais (anarchistiniais) būdais, ir kad mes atsidūrėme revoliucinių permainų epochoje. „Anarkismo“ kalbasi su Mazenu Kamalmazu iš Sirijos, arabiško anarchistinio blogo Ahewar kūrėju, kuris kalba apie politinę šių įvykių svarbą.
1. Atrodo, kad staigi protestų banga drebina ilgamečių arabų pasaulio prievartos režimų pamatus. Ar tikėjotės, kad tai įvyks?
Įdomiausia, kad ši revoliucinė banga, plintanti arabų pasaulyje, smogė būtent tada, kai beveik niekas to nesitikėjo. Likus kelioms dienoms iki masinių demonstracijų Egipte JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton, pareiškė, kad Egipto valdžia yra stabili, o dabar jame nebėra nieko stabilaus – masės maištauja, prievarta besiremiantys režimai tikisi blogiausio. Tai bendra visiems šiems įvykiams, to nesitikėjo nei režimai, nei valstybės veikėjai, netgi intelektualai. Kaupėsi valstybės slopinamas užslėptas pyktis, augo skurdas ir nedarbas... bet tiek vietos, tiek Vakarų vyriausybės manė, kad šį pyktį galima kontroliuoti... dabar mes žinome, kad jos klydo.
2. Kokia buvo Ben Ali režimo žlugimo Tunise reikšmė?
Tai buvo tik pirmi lašai, vėliau išsiveržė visas krioklys. Žmonės, maištaujantys žmonės, nepaisė represijų ir laimėjo. Labai sunku kalbėti apie tai, kuo viskas baigsis, viskas dar labai komplikuota, bet žmonės suprato turį galią ir vis dar nesitraukia iš gatvių, taigi, kovoje dar slypi daug galimybių.
3. Kur plinta maištai? Kuriose šalyse jų laukiama dabar?
Galime būti įsitikinę, kad jie gali įvykti bet kur. Alžyras, Jemenas ir Jordanija gali tapti karštaisiais taškais, bet turime turėti omenyje, kad Egipto revoliucija gali įkvėpti visų kraštų žmones – o tai taps košmaru visiems diktatoriams ir jų rėmėjams.
4. Kokį poveikį turės revoliucija Egipte, kuris buvo antrasis pagal JAV karinės pagalbos mastus visame pasaulyje?
Egiptas yra didžiausia šalis Artimuosiuose Rytuose, ir jo strateginė rolė labai svarbi. Tai – viena iš JAV atramų jos Artimųjų Rytų politikoje. Net jei senajam režimui pavyktų ištverti ir nesužlugti, arba net jei naujas režimas būtų proamerikietiškas, dabar jam nepavyks išvengti masių spaudimo. Žodžiu, JAV, pagrindinėms dabartinio režimo rėmėjoms, Egipto masių maištas atneš rimtų nuostolių.
5. Kokį vaidmenį įvykiuose vaidima Musulmonų brolija? Koks senosios kairiųjų gvardijos vaidmuo?
Šiose demonstracijose ir maištuose labai svarbu tai, kad jie buvo visiškai spontaniški, juos iniciavo masės. Tiesa,, kad vėliau prisijungė įvairios politinės partijos, bet visa kova tapo autonominio masių veiksmo apraiška. Tas pat pasakytina apie islamistų politines grupes. Galbūt šios grupės mano galinčios ateiti į valdžią rinkimų keliu, bet matant gatvėse maištaujančias mases vargu ar verta apie tai mąstyti. Manau kad masės atsisakys paklusti prievarta paremtai valdžiai, bet net jei tai įvyktų, jie nebenusileis iki pavaldinių vaidmens, nes prisimins kovos už laisvę metu patirtą euforiją. Jokia galia lengvai jų nepalenks savajam režimui.
Kitas dalykas – revoliucijų metu žmonės taps atviresni libertarinėms ir anarchistinėms idėjoms, mūsų laikais laisvė yra svarbesnė nei autoritarizmas. Kai kurios stalinistinės grupės demonstruoja bjaurų autoritarinį socializmą... pavyzdžiui, buvusi Tuniso Komunistų partija kartu su Ben Ali partija dalyvavo Tuniso vyriausybėje jau po Ben Ali nuvertimo. Kita autoritarinė grupė, Tuniso Darbininkų Komunistų partija, aktyviai dalyvavo demonstracijose, bet jos veikla buvo kupina prieštaravimų – po Ben Ali pabėgimo kvietusi žmones kurti vietines tarybas ir komitetus ir ginti maištą, vėliau ji atsitraukė ir šaukėsi naujos visuotinės asamblėjos ir vyriausybės. Beveik tas pats vyksta ir Egipte, esama kairiųjų reformistinių grupuočių, tokių kaip Progresyvių profsąjungų partija, ir kitokių revoliucinių kairiųjų autoritarų grupuočių.
Negalėčiau išsamiai papasakoti apie anarchistų ir kitų libertarų vaidmenį, nes su jais trūksta komunikacinių ryšių. Be anarchistinių grupių plinta tarybų komunizmo (council communist) srovė. Bet šalia viso to turiu pažymėti tai, ką sakiau anksčiau – šias revoliucijas sukėlė pačios masės. Tunise vėlyvuoju maišto periodu didelį vaidmenį vaidino stiprios vietos profsąjungos.
Vienas įdomesnių revoliucinių reiškinių – masių kuriami vietiniai komitetai. Siaučiant plėšikams, kurių dalis yra slaptosios policijos pareigūnai, žmonės sukūrė šiuos komitetus kaip išties demokratines institucijas kaip atsvarą valdančiajam elitui ir jo autoritarinėms institucijoms. Egipte dabar yra dvi valdžios – vietiniai komitetai ir Mubarako valdžia, pasislėpusi už tankų ir kareivių šautuvų. Tai vyksta regione, pripratusiame prie diktatūrų ir autoritarizmo... nuostabu, kaip greitai revoliucijos pakeičia pasaulį. Tai nereiškia, kad kova laimėta – priešingai, tikroji kova tik prasideda.
Pagal Anarkismo parengė kp
2011.01.31.
