„Gyvename spektaklio visuomenėje.“ Tai labai seniai, dar 1967-aisiais pasauliui pareiškė alkoholikas, chuliganas ir vienas Situacionistų Internacionalo lyderių Guy Debordas. Tačiau atrodo, kad bent jau Lietuvoje žmonės apie tai nėra nieko girdėję.
Na taip, suprantu, čia – kaimas. Kaimas ne lokacine, o mentaline prasme. Kiekvienam rūpi tik jo ir kaimynų reikalai. Visiems pochuj, kad gyvename idiotų valdomoje valstybėje. Pochuj, kokie įstatymai priimami, apskritai – viskas pochuj, kol „manęs tai neliečia“.
O kas nutinka tada, kai paliečia? Juk anksčiau ar vėliau taip atsitinka. Nauju valstybės nutarimu PSD turės mokėti net studentai. Taip ir norisi iššifruoti – PySDint iš savęs. Kai paliečia, spektaklio žiūrovai dažniausiai šaukiasi pagalbos iš tos pačios mašinerijos, kuri ir konstruoja spektaklį. Ir žinoma, ni chuja jos negauna. Na chuj jūs visi reikalingi!
Jūsų reikia ne tam, kad keltumėte pretenzijas, ne tam, kad būtumėte nusivylę. Jūs visi reikalingi, kad uždirbtumėte kapitalistams. Visas jūsų darbas, visas jūsų gyvenimas, visa egzistencija skirta ne jums, o kitiems. Ar jūs galit tuo patikėti? Jūsų gyvenimus sunkia, kaip kraują geria godūs vampyrai. Jiems jūs – tik medžiaga jų pačių gyvenimams. Jūs niekam nerūpit. O jeigu tikit politinio spektaklio dalyviais – esat visiški idiotai.
Prie ko čia situacionizmas? Norėčiau jums nuodugniai, smagiai ir įtaigiai atsakyti į šį klausimą. Norėčiau kartu su jumis padiskutuoti apie šią – vieną iš įdomiausių – politinės filosofijos temų. Bet ni chuja negaliu to padaryti. Užsipisčiau berašydamas, be to, neseniai bandžiau apie tai prabilti naujiesiems Lietuvos protams universitete. Ir ką? Ai, nesikeiksiu. Ni chuja niekam neįdomu įdomūs dalykai. Kartais net pagalvoju, kad patys nuobodžiausi bei šlykščiausi žmonės susirenka akademizmo rūsiuose ir siekia „įgyti statusą“. Lochai. Atmintinai iškalę referavimo meną, jie tikisi padaryti karjerą. Lochai. Jie tik ir toliau gyvens, kad uždirbtų kapitalistams. Ar gali lochas suprasti, kad nesvarbu, kiek pinigų tavo banko sąskaitoje, nes tol, kol esi įkinkytas į valandinį darbo grafiką, esi vergas?
Bet grįžkim prie situacionistų ir situacionizmo. Kas tai? Visi, kas skaitė Guy Debord‘o „Spektaklio visuomenę“, bent jau iš įžanginio žodžio (beje, labai vykusio) turėtų šį tą raukti. Tai grupelė revoliucionierių, kurie kėlė maištus, rengė įvairias menines protesto akcijas ir panašiai. Dalis tiesios tame tikrai yra. Iš tiesų situacionistai buvo bene pirmieji, kurie suprato, kad norint sugriauti esamą tvarką ir nutraukti spektaklį, būtina kurti neprodukuojams situacijas, kurios viską sujauktų. Jiems, tiesą pasakius, nerūpėjo sukurti rojaus. Na chuj jo reikia. Jie, kaip ir aš, keikėsi ne todėl, kad padarytų įspūdį, o todėl, kad taip kalbėti spektaklis draudžia, todėl, kad to nebūtų galima parduoti.
Spektaklis įsako jums kalbėti be keiksmažodžių, ir jūs visi paklūstat. Ar tai suvokiat? Kad pateisintum4t savo klusnumą, griebiatės moralės, etikos ar dar kokios nors chujnios. O situacionistai buvo politiniai ir kultūriniai banditai, kurie gadino spektaklį. Jų akcijos nebuvo nei brangios, nei sudėtingos, bet jos visada turėjo vieną svarbų elementą – jų ni chuja neparduosi. Jie buvo tikri šventieji – neįkainojami kapitalizmo! Jie tyčiojosi iš visko, kas yra fetišizuota ir paversta spektakliu. O tai yra beveik visas pasaulis. Visas šitas mėšlas, su mėšlinom žaidimo taisyklėm.
Kaip suprantate, nėra paprasta padaryti kažką, kas nepakliūtų į visuotinį prostitucionizmą. Tam reikia talento, vaizduotės ir drąsos. Bet kas gali būti nuostabiau už laisvą pasaulį? Pasaulį, kuriame žmogus gali išsivaduoti iš susvetimėjusio spektaklio visuomenės ir tapti savimi?
Manęs galima nekęsti (aš pats tai skatinu), bet manęs neįmanoma cituoti spektaklio kalba. Pati mano saviraiškos forma – situacionistinė. Taigi situacionistai vieni iš pirmųjų ėmėsi griauti spektaklį, bet turiu pasakyti, kad jiems nelabai sekėsi. Priežastys? O ar jūs atsisakytumėt savo supistai patogių gyvenimų vien dėl to, kad sugriautumėte bent dalį spektaklio? Nemanau. Nors tikiu, kad iš trijų milijonų bent trys atsirastų.
Bet dar grįžkim truputį į praeitį. Kodėl nesisekė situacionistams su Guy Debord‘u priešakyje? Viena iš priežasčių – nepakankamas visuomenės supratimas, kaip spektaklis valdo jų gyvenimus. Situacionistai buvo be proto arogantiški, kaip ir aš, ir į paprastus aiškinimus, kas ir kodėl, nesivėlė.
Reikia mokytis iš praeities klaidų. Įsivaizduokite, kad Lietuvoje atgimsta situacionizmas. Įkuriamas Situacionistų Internacionalas. O pirmąją jo akcija tampa...
Būtų įdomu pafantazuoti kartu su jumis, broliai ir seserys. Kadaise lietuviai tikrai pasižymėjo kovingumu ir drąsa. Nejau tai mirė, blet, negaliu patikėt? Norite įrodyti, kad taip nėra? Tai susiraskit plačiose interneto platybėse Vilį Normaną ir eikit su juo griauti pasaulį. Kaip sako anarchistai: „Mes nebijome griuvėsių. Širdyje mes nešam naują pasaulį“.
