Skvotu (iš anglų k. žodžio squat — neteisėtai apsigyventi arba apsigyventi valstybinėje žemėje) vadinamos negyvenamos, dažnai apleistos patalpos, kuriose be savininko sutikimo įsikuria žmonės, neturintys gyvenamosios vietos.
Skvotų gali aptikti daugelyje didžiųjų Europos miestų, tačiau, ko gero, nė vienas iš jų skvotų įvairove ir gausa neprilygsta Londonui. Gal dėl tos beveik mistinės Londono atmosferos, sutraukiančios į jį jaunimo, menininkų ir laisvamanių iš viso pasaulio, gal dėl britų įstatymų sistemos – gali ją keikti, bet ja gali pasitikėti, tai suteikia saugumo jausmą emigrantams.
O gal tiesiog dėl to, kad Anglija ir Velsas yra vienintelės teritorijos pasaulyje, kuriose skvoterių veikla yra legali, o šios tradicijos čia siekia XIV a. Tuos laikus, kai karo, skurdo ar kitokio tikėjimo persekiojami pabėgėliai įsikurdavo apleistose aristokratų žemėse, o ilgainiui karaliaus sprendimu gaudavo teises į tas žemes.
{youtube}C2_d5wdqGNc{/youtube}
Užimk apdairiai
Šiais laikais Londono valdžia į skvoterius irgi žiūri gana atlaidžiai. Pagal įstatymus savivaldybės sprendžia, kaip su jais elgtis. Pagal tuos pačius įstatymus registruotą benamį reikia kur nors apgyvendinti, tačiau socialinių būstų nebestatoma, jų vis mažėja ir pirmiausia jie suteikiami vienišoms mamoms, sunkiems ligoniams, kitiems labiausiai pažeidžiamiems visuomenės nariams. O registruotis kaip benamis gali kiekvienas, legaliai išgyvenęs mieste 3 m. arba metus be pertraukos jame išdirbęs. Visiems jiems skirti būstus savivaldybei kainuotų milžiniškus pinigus.
Londone, kaip ir visoje Didžiojoje Britanijoje, tuščių pastatų – daugybė. Jei prieš užimdami namą skvoteriai apdairiai jį išsirenka (namas buvo tuščias ilgą laiką ir savininkai neturi artimiausios ateities planų), gali gyventi jame gana ilgai. Žinoma, jei gyvena tvarkingai ir sumoka už elektrą, nes elektros vagystė – jau nusikaltimas.
Užimami įvairūs pastatai – priklausantys ir privatiems asmenims, ir valstybei (arba, kaip sako britai, – mokesčių mokėtojams!) Taisyklė yra viena – jie turi būti negyvenami. Yra skvotų, įkurtų neveikiančioje bažnyčioje, ligoninėje, gaisrinėje, net buvusioje policijos nuovadoje. Yra ir privačių namų, kurie dėl įvairių, kartais nelabai garbingų priežasčių, stovi tušti: dažnas atvejis, kai seno namo (kurį leidžiama tik restauruoti, nekeičiant planavimo ir architektūros) savininkas tiesiog laukia, kol namas bus pripažintas avariniu.
Tuomet savivaldybė duos leidimą jį perstatyti, ir savininkas galės statinį pelningiau parduoti. Tokiame name dažnai apsigyvena skvoteriai. Savininkai elgiasi įvairiai. Kai kurie susitaria su skvoteriais ir leidžia jiems gyventi iki rekonstrukcijos. Tereikia sumokėti už elektrą ir vandenį. Kiti rašo skundus, kviečia policiją ar samdo kietų vyrukų, kad išgyvendintų atėjūnus. Galiausiai iškelia civilinę bylą vietos teisme ir skvoterius iškeldina.
{youtube}uq6u0w2H9Cg{/youtube}
Pagalba – netoliese
Tačiau skvoteriai ne iš bailiųjų – pasirinkęs tokį gyvenimo būdą turi būti viskam pasiruošęs. Tokie žmonės demonstruoja stebėtiną solidarumą. Organizuotų skvoterių name ant sienos gali pamatyti sąrašą telefono numerių, kuriais paskambinus per 10 min. atskuba pagalba iš gretimo skvoto. Jei neramu, jie nevaikšto po vieną: savo buto draugus palydi ar pasitinka prie metro ar autobuso stotelių, tereikia paprašyti.
Be abejo, yra ir naivių, sutrikusių, patekusių į bėdą emigrantų, besislapstančių, net nežinančių, kad jie – skvoteriai. Londone jau 30 m. veikia pagalbos skvoteriams centras „Advisory Service for Squatters“ (ASS ), kuris rūpinasi teisine pagalba, suteikia daugybę naudingos informacijos pradedantiesiems skvoteriams. Centras leidžia praktinį žinyną skvoteriams, jame gali sužinoti daugybę dalykų – nuo griežtų perspėjimų dėl valstybinių strateginių objektų užėmimo iki patarimų, kaip greitai, pigiai ar net nemokamai susitvarkyti buitį, kaip sutarti su kaimynais.
Spauda formuoja prastą skvoterių įvaizdį. Tokia nuomonė nėra iš piršo laužta. Kaip ir kiekvienoje bendruomenėje, taip ir šioje pasitaiko visko. Yra namų, kuriuos užima narkomanai, alkoholikai, nusikaltėliai. O ir naujieji emigrantai ne visada elgiasi pagal taisykles. Taip atsiranda žiniasklaidoje straipsnių apie lietuvius, užėmusius gyvenamąjį brito namą ir jį apvogusius, arba apie nuogalių orgijas ant daugiabučio skvoto stogo. Tuomet mažai kas pastebi kitą straipsnį, kuriame dėkojama skvoteriams už išsaugotą kultūrinį paveldą.
{youtube}h5wAtSwYlmU{/youtube}
Ne vien romantika
Skvotai išties labai įvairūs. Yra muzikantų ar menininkų skvotų, tokie butai – sykiu ir kūrybinės dirbtuvės, studijos. Yra šeimyninių skvotų, ten gimsta vaikų, namuose murkia katinas, o vidiniame kiemelyje rausta pomidorai. Yra pirmamečių studentų skvotų. Jų koridoriai kvepia viso pasaulio patiekalais, namai pilni svetimų žmonių (juk atvažiavusius draugus reikia kur nors priglausti), jie netvarkingi ir siautulingi, o sykiu – kažkokie graudžiai šalti ir nejaukūs. Nes pirmi metai išvykus iš namų, nes taip norisi laisvės, norisi viską daryti pačiam ir taip daug dar reikia mokytis. Ir išmokstama.
Po metų vaizdas pasikeičia – veikia ir dušas, ir indai plaunami pagal grafiką, ir triukšmas nutyla.
Yra ir kitokių skvotų, į tokius žmonės buriasi pagal įsitikinimus, pavyzdžiui, anarchistų ar žaliųjų skvotai. Skvoteriais tampama dėl įvairių priežasčių. Nemaža dalis britų prisijungia iš idėjos, pavyzdžiui, nesutinka su valstybės politika – leisti savivaldybėms pigiai parduoti socialinį būstą privatiems asmenims, kai jis taip reikalingas benamiams. Taigi tapti skvoteriais jiems tolygu protestui. Emigrantų iš trečiųjų šalių čia retai pamatysi, nes jie dažnai neturi leidimo gyventi šalyje, todėl vengia įsivelti į istorijas su policija. Didžiąją dalį skvoterių sudaro išeiviai iš Rytų Europos – lietuviai, čekai, vengrai, bulgarai ir kiti.
Nemažai jaunimo ir iš Vakarų Europos šalių – Italijos, Ispanijos. Vyresnius žmones rinktis skvotą verčia lėšų stygius, jaunesnius dažnai – savarankiško, nepriklausomo gyvenimo troškimas. Tačiau, kad ir koks romantiškas pasirodytų skvoterio gyvenimas, vis dėlto tai – gyvenimas apimtam nuolatinės įtampos ir slegiamam nežinios. Todėl dalis skvoterių, susiradę darbus ir įsitvirtinę Londone, laikui bėgant palieka savo-nesavo būstą.
Matyt, taip pasielgs ir ta jauna mergina, kuri kas rytą nusikabina nuo vinies kostiumėlį ir išeina į darbą – į banką, o vakare grįžusi įšoka į džinsus ir dažo savo kambario sienas. Ko gero, televizijos prodiuseris vieną gražią dieną susiras merginą, panorės su ja gyventi ir taip pat išsikels. Dabar jis tiesiog nenori gyventi vienas. Ir studentų pora, auginanti ant palangės prieskonines žoleles, jau galvoja, kad būtų gerai savi namai, kuriuose gali saugiai susidėti savo knygas, o kaimynas nežadina anksti ryte, nes neturi su kuo išgerti kavos.
Net eruditas 40-metis, buvęs alkoholikas, ketina išsikelti, nes dėl pablogėjusios sveikatos nenori tapti našta kaimynams.
Bent vienas iš mano sutiktų skvoterių, matyt, dar pasiliks. Jis – profesionalus protestuotojas, mitingų organizatorius, kovojantis su visomis pasaulio neteisybėmis. Jam paranku neturėti nuolatinės gyvenamosios vietos. Dėl visa ko, atsargumo sumetimais.
Sunku pasakyti vienu žodžiu, kas tie skvoteriai. Visuomeninė organizacija, judėjimas? Gyvenimo būdas ar socialinis statusas? Turi ir tų, ir tų požymių. Kelių dienų viešnagė pas Londono skvoterius sukėlė prieštaringų jausmų. Tarsi neteisinga, bet kartu – sąžininga. Tarsi palaida bala, bet vertybės – labai aiškios. Tarsi už komforto zonos, bet kvėpuoti lengva. Seniai buvau sutikusi tiek įdomių, išsilavinusių ir nuoširdžių žmonių, seniai regėjau tokią dalijimosi atmosferą, savitarpio pagalbą ir pagarbą.
***
Tekstas skelbtas spalio 1 d. "Verslo žiniose".
2010.10.11.
