Dauguma šiuolaikinio pasaulio valstybių yra respublikos, tačiau ne visada jos tokios buvo. Ne vienoje iš jų anksčiau viešpatavo monarchai arba buvo įvestas koks nors svetimšalių imperinis valdymas. Respublikoniška valdymo tvarka įsigalėjo nelengvai, vieną kitą monarchą teko net nukirsdinti. Pavyzdžiui, britai konstituciją priėmė tik nukirsdinę vieną iš karalių.

Galbūt kam nors pasirodys barbarybė, bet daugelis šalių nesigėdija savo protėvių sprendimų fiziškai pašalinti monarchus ir tironus – nesvarbu, savus ar svetimus. Štai prancūzai lig šiol švenčia Bastilijos paėmimo dieną. O aikštę šalia Luvro, kur kažkada stovėjo giljotina, vadina Susitaikymo aikšte – place de la Concorde.

Lietuvoje irgi turime respubliką, tiesa, demokratija gilių šaknų neturi. Mėgstame didžiuotis, kad kadaise sumušėme vienus ar kitus svetimšalius, tačiau su savais tironais daug sudėtingiau. Ir ne vien dėl to, kad turėjome jų nedaug. Per daug yra netgi vienas tironas.

Bėda, kad šalies elitas ilgisi naujo tirono. Tą savo ilgesį jie demonstruoja primetę respublikai monarchistinę šventę – karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną.

Tiesą sakant, neįsivaizduoju, kaip respublikoniška Prancūzija pakęstų tokį akibrokštą. Deja, čia Lietuva, ir ta kvaila šventė po truputį nuodija žmonių sąmonę, ruošia visuomenę naujo tirono atėjimui.

Kita vertus, gal ne viskas prarasta. Politikų sugalvota Mindaugo karūnavimo data nėra tvirtai žinoma, bet yra žinoma kita data, ir labai tiksliai – 1263 m. rugsėjo 12 d. tironas buvo nukirsdintas. Taigi kas gali sutrukdyti laisvę mylintiems žmonėms ją švęsti? Tą dieną monarchijos slibinui buvo nukirsta svarbi galva. Taip, vėliau ji ataugo – ir ne viena, bet nė viena iš jų jau nebuvo karūnuota. Ir tai yra gerai.

Taigi verta prisiminti, kas gi įvyko tą atmintiną 1263-ųjų rugsėjo 12-ąją. Lietuvos monarchą Mindaugą (galbūt kartu ir jo sūnus) nužudė Treniotos vadovaujami suokalbininkai. Ipatijaus kronika sako: „Vieno karo žygio metu Žemaičių kunigaikštis Treniota nužudęs Mindaugą ir du jo sūnus Ruklį ir Rupeikį”. Viena iš kelių spėjamų Mindaugo žūties vietų yra Agluona (dabar tai Latvijos miestelis į šiaurės rytus nuo Daugpilio).

Yra kelios versijos, kas nužudė Romos popiežiaus pripažintą monarchą, bet dauguma spėja, kad tai kunigaikščio Daumanto darbas. Įdomu dar ir tai, kad tai nėra vienintelis Daumanto nuopelnas respublikoniškai tvarkai. Jam valdant (taip, jis irgi buvo valdovas ir tironas – Nalšos, paskui Pskovo kunigaikštis), Pskovo kunigaikštystė virto Pskovo respublika. Įdomu ir tai, kad žudiko dėmė nesutrukdė Daumantui tapti stačiatikių bažnyčios šventuoju.

Visi žino, kad tironija – blogai, tačiau respublika vargšui irgi ne išsigelbėjimas. Ji spaudžia ir išnaudoja ne ką mažiau nei tironija. Vis dėlto vertėtų atminti atminti tirono galą kaip formalią demokratijos pergalę. Taigi pamirškim tirono karūnavimą ir rugsėjo 12-ąją švęskim liaudies šventę – tirono nukirsdinimą! Tegul ši diena virsta mūsų nacionaliniu pasididžiavimu!