Ekonominis Kinijos stebuklas, kaip žinoma, yra nulemtas ir pigios darbo jėgos. Vietinėse įmonėse žmonės vis dar dirba už pinigus, kurie sudaro tik mažą dalelę atlyginimų, mokamų Amerikoje ar Japonijoje tų pačių kompanijų darbuotojams. Beveik 130 milijonų „vidaus migrantų” pernai dirbo Kinijos miestuose, uždirbdami per mėnesį vidutiniškai po 1348 juanius, t.y. apie 197 JAV dolerius. Tai tik dvidešimtoji dalis vidutinio atlyginimo už tą patį darbą, mokamo JAV darbuotojui.

Dabar, sparčiai atsigaunant Kinijos ekonomikai (beje, praktiškai nenukentėjusiai nuo globalinės krizės), pradėjo kilti ir šios šalies darbininkų atlyginimai. Vien per metus jie išaugo apie 17 proc. Tačiau tai netenkina iki šiol vergišką darbą kentusių kinų darbininkų. Užsienio kompanijas pradėjo drebinti streikai, pirmiausia prasidėję tose Kinijos pajūrio įmonėse, kuriose sutelkta eksportui skirta gamyba. Štai japonų kompanijos Honda Motor Co. 200 darbuotojų, savaitę streikavę, grįžo į darbą tik po to, kai darbdaviai sutiko pakelti mėnesio atlyginimus iki 1.420 juanių (210 JAV dolerių), t.y. net 45 procentus.

Kinų darbininkai buvo laikomi ypač kantrūs bei nuolankūs, ir šį mitą baigia išsklaidyti pastaruoju metu vykstančių protesto akcijų dažnumas bei apimtys. Vien Guangdongo provincijoje (Kinijos pietinis pajūris) per 48 dienas įvyko 36 ilgalaikės protesto akcijos. Dažniausiai protestuojama prieš išnaudotojišką užsienio multinacionalinių kompanijų elgesį.

Apžvalgininkai konstatuoja, kad sparčiai besikeičianti ekonominė socialinė situacija Kinijoje atsilieps „pasaulinei ekonomikai”, kuri vis labiau priklauso nuo šio milžino. Darbininkus vis sunkiau pritraukti į Kinijoje veikiančias privačias bei valstybines įmones, ypač sunku juos išlaikyti darbo vietose. Skaičiuojama, kad Kinijos kaimuose dar yra apie 70 milijonų potencialių „vidinių migrantų”, kurie galėtų sudaryti konkurenciją pavojingai sąmonėjantiems kompanijų darbininkams. Tačiau ir daugelis kaimiečių linkę įsidarbinti arčiau namų, juo labiau kad netoliese randasi vis daugiau fabrikų, kurie iki šiol labiau bazavosi pramoniniame pajūryje.

Antra vertus, pastebi apžvalgininkai, tvirtų nugarų ir miklių rankų atsargos ne begalinės net ir Kinijoje. Prognozuojama, kad jaunų, iki 30 metų, kinų skaičius jau kitais metais žymiai sumažės. Nors jaunų vietinių darbininkų atlyginimai toliau auga, bet jų ambicijos bei socialinė savimonė auga sparčiau.

Tiesa, pati Kinijos liaudies respublikos ekonomika tebėra labai priklausoma nuo užsienio investicijų. 2007 m. duomenimis, patiems kinams tenka tik 53 proc. bendrojo vidaus produkto (nors 1990 metais kinų darbininkui tekdavo 61 proc. BVP).

Grįžtant prie globalizacijos įtakos kinų darbininkų socialiniam sąmonėjimui, pažymėtina, kad nuolankaus ir užguito vergo mitą kinai, kaip ir kiti „pigios darbo jėgos” atstovai, griauna ir išvykę iš tėvynės. Kaip praneša agentūra AFP, Švedijoje, Storuman vietovėje miško uogas renkantys darbininkai – apie 120 migrantų iš Kinijos – surengė protesto demonstraciją reikalaudami žmoniškesnio uždarbio. Kaip pažymima tame pačiame žiniasklaidos pranešime, iki šiol uogautojai gaudavo tiek mažai, jog dažnai uždarbio neužtekdavo pragyventi.

Lietuvos profsąjungų inform.

2010 08 13

2010 m. sausis. Maištas chemijos korporacijoje Suzhou mieste

2010 m. birželis. Streikas „Hondos“ gamykloje

2010 m. liepa. Kinai protestuoja prieš žemės nusavinimą korporacijų naudai